Ar gero šuns turi būti daug?

„Koks gražus mopsas! Koks storas! Kaip pliušinis...“ – mergaitės aikčiodamos žvilgsniu nulydi sunkiai krypuojantį trumpasnukį šunį ir pradeda viena kitai pasakoti apie tai, kokį storą ir minkštą katiną turi kaimynė iš gretimo namo.

Vis dėlto, pliušinio žaislo formą derėtų palikti minkštiems žaislams. Turbūt net nereikia priminti, kad atsakingi šeimininkai nelaiko savo augintinių žaislais. Kitaip tariant, sunku pasitikėjimo vertu šeimininku pavadinti tą žmogų, kurio šuo gatve lengviau ristųsi, nei paeitų.

Per didelis svoris šuniui gali sukelti daug nepatogumų. Dėl šeimininko aplaidumo vargšo augintinio širdžiai ir sąnariams tenka didesnė apkrova, nei tektų atletiško sudėjimo šuniui. Nesunku suprasti, kad širdies ir sąnarių ligos „palepintam“ šuneliui nepailgins gyvenimo. Argi ne paradoksalu? Šeimininkas peršeria augintinį, kaip pats sako, dėl to, kad jį labai myli, nors gyvūnui kasa duobę, apkraudamas jo širdį ir sąnarius nereikalingu krūviu. Dauguma šunų veislių turi polinkį tam tikroms ligoms. Lyg to būtų maža, šeimininkų itin mylimi ir riebų maistą nuo stalo šlamščiantys augintiniai turi iškęsti ir antsvorio sukeliamus negalavimus.

Vesdami gatve peršertą šunį, aplinkiniams siunčiame labai aiškią žinutę – „šeriu šunį netinkamu maistu ir neduodu augintinio raumenims pakankamo krūvio“.

Ką daryti, jeigu jūsų šuo jau gali ristis žemyn nuo kalniuko? Pirmą laiptelį jau įveikėte: pripažinimas, kad nutukimo problema egzistuoja, yra pirmas žingsnis norint šią problemą išspręsti. Kiti žingsniai taip pat nesudėtingi – reikia daugiau judėti (tam geriausiai tinka ėjimas greitu žingsniu) ir mažinti maisto, duodamo šuniui, kiekį (o tai reiškia, kad bet koks maistas nuo stalo tampa tabu; taip pat, jeigu šeriate sausu maistu, galima pirkti tos pačios rūšies dietinį maistą).

Šuns svorio kontrolė yra du zuikiai vienu šūviu – augintinis ne tik bus sveikesnis, bet ir bus lengviau motyvuojamas maistu mokant atlikti komandas. Be to, pastebėta, kad pakeitus mitybą, pasikeičia kai kurių šunų elgesys. Normalaus sudėjimo šuo yra aktyvesnis ir geriau jaučiasi, todėl ilgiau nepavargsta, lyginant su nutukusiu šunimi.

Ar augintinis yra tinkamo sudėjimo, galima nustatyti jį palietus ir apžiūrėjus. Šuns šonkauliai neturi būti iššokę, tačiau turi būti apčiuopiami. Turėtų būti aiškiai matoma, kur baigiasi šonkauliai ir kur yra pilvas. Žiūrint iš viršaus, šuo turi turėti aiškią liemens liniją. Žinoma, tam tikroms veislėms idealus kūno sudėjimas gali būti kiek kitoks, tačiau antsvoris kenkia visiems šunims. Leisti priaugti svorio rekomenduojama tik kalytėms, besilaukiančioms šuniukų ir visiems šunims, šaltuoju metų laiku gyvenantiems lauke.

---
Gabija Vyšniauskaitė