Aš, pelkė ir pavasariniai nuotykiai

Sveiki, sveiki, čia aš bigliukė Saira ,kadangi seniai jums berašiau mano brangieji draugai, nusprendžiau parašyti. Tai va atėjo pavasaris, nutirpo sniegas, jau daug maloniau gulėti ant terasos ir šildytis prieš saulutę.
Su taip staigiai jau beveik praslinkusiu ,lyg kokia katė, pavasariu, pralėkė ir mano ketverių metukų gimtadienis, prabėgo Velykos.
Na, bet nesismulkinkim čia per daug, papasakosiu vieną pavasario nuotykį, kuriuo daugmaž didžiuojuos (aišku, kad didžiuojuos, bet būsiu kukli šunytė). Taigi vieną rytą išsiruošėm į kelionę, tuo keistu burzgiančiu ir ūžiančiu sutvėrimu-automobiliu. Važiavom gan ilgai, pro mano šokoladinio rudumo akis kiškio greitumu lėkė įvairių spalvų katės. Bet eikim prie reikalo, nuvažiavom mes į mišką, gal tiksliau Varnikų pelkę vaikščiojom takeliais (tiksliau šeimininkai, nes aš bridau pelke). Tik staiga bebraidžiodama, pelkės glūdumoj užtikau "laukinę" bobą, kuri kažkodėl iš mašinos ėmė ir mėtė pelkėn šiukšlių maišus. Prisėlinau jai už nugaros, tik ji nesidžiaugė, jog iš užnugario išlindo pelkėj išsisuodinęs šuniukas, ėmė klykt, o aš išsigandau tos "laukinės" bobos ir ėmiau lot, ta dar garsiau klykia, nu aš neatsilieku-ėmiau urgzt. Ši persigandusi nubėgo ir užsidarė savo automobilyje. Taigi visa linksma, kad ką nors išgąsdinau ( kas yra labai sunku tokiam nedideliam ir mielam šuneliui) grįžau pas šeimininkus.
Po to aišku jie mane prausė, bet vis tiek didžiuojuos, kad parodžiau tai "laukinei" bobai iš kur katės dygsta.
Taigi, viso draugai.