Medelianai: seniau ir dabar.

Vaikystėj turėjau knygą apie nuostabios veislės atstovą, medelianą Sapsaną. Tuomet man galingas, ramus, susitvardantis, begalinės kantrybės, reikalui esant drąsus ir bebaimis medelianas buvo šuns idealas. Net svajojau kada nors turėti tokį geltonkailį milžiną kaip Sapsanas. Tada dar nežinojau kad šie šunys jau seniausiai išnykę.
O štai XIII-XIX amžiuje Rusijoje tai buvo gana populiari ir gerbiama veislė. Medelianai buvo naudojami žvėrių pjudymui, lokių, šernų medžioklei, kur jiems praversdavo neįtikėtina jėga ir narsumas. Paprastai medelianai buvo laikomi kilmingųjų šunidėse ir žvėrynuose, bet kartais tapdavo šeimos numylėtiniais ir puikiais kompanionais. Prisiminimų apie šią nuostabią veislę galima rasti Dostojevskio, Kuprino, Tolstojaus veikaluose, senose rusų enciklopedijose. Tai buvo didžiuliai šunys: nuo ausų iki uodegos galiuko siekė 125cm, buvo 80cm aukščio ir svėrė apie 112kg. Medelianai nebuvo pikti (senoviniuose piešiniuose vaizduojami ramiai vaikštinėjantys tarp žmonių ir gyvulių), garsėjo savo protu, prieraišumu, ištverme, kantrybe, žinojo savo vertę ir nesiveldavo į peštynes. "Aš stiprus. Aš stipriausias iš visų šunų. Jie tai sužino iš tolo. Iš mano kvapo, išvaizdos, žvilgsnio. Aš matau jų sielas gulinčias prieš mane iškeltomis letenomis"(A.I. Kuprino "Sapsano mintys apie gyvulius ir daiktus").
Apie medelianus savo memuaruose "Maskvos senovė. Maskviečių prisiminimai apie praėjusį šimtmetį" rašo ir P. I. Bogatyriovas.
"Iš aptvaro ištrūko įsiutęs bulius ir žmonės nesugebėjo jo sutramdyti. Tuomet tėvas liepė paleisti Lebed (gulbiną), seną "į pensiją išėjusį" medelianą, kuris praeityje puikiai kaudavosi su lokiu vienas prieš vieną. Lebed sunkiai perstatydamas kojas pasivijo bulių ir trenkėsi krūtine į strėnas. Toks buvo jo įprotis, iš pradžių trenkdavosi į žvėrį išmušdamas jį iš pusiausvyros, o tuomet stverdavo. Bulius suklupo, galva trenkėsi į sniegą ir nebeatsikėlė, nes Lebed laikė prispaudęs jo sprandą prie žemės. Valstiečiai užmetė virves buliui ant ragų ir nurimusį pririšo prie vežimo."
1866 ar 1868 metais uždraudus žvėrių pjudymą medelianus ėmė laikyti kaip sarginius šunis. Veislė ėmė išsigimti ir sparčiai nykti. XX amžiaus pradžioje grupelė entuziastų dar mėgino atkurti veislę kryžmindami medelianus su mastifais ir trumpaplaukiais senbernarais, bet tai buvo didžiulė klaida galutinai pražudžiusi šią nuostabią, legendinę veislę. Po pilietinio karo, revoliucijos vėl mėginta pakartoti bandymą, bet deje gyvų veislės atstovų nepavyko aptikti. Liko tik prisiminimai, nespalvoti piešiniai, graviūros ir 1914 metais kinologo V. Priklonskio sudarytas medeliano standartas. Veislė išnyko negrįžtamai.
Ne taip seniai pasigirdo gandai apie šiuolaikinius medelianus. Grupelė kinologų entuziastų išvedinėja šunis kuriems suteikė legendinės veislės pavadinimą, tapusios šiuolaikinių medelianų prototipu.
Šiuolaikinis medelianas tai autorinė veislė savyje sujungusi geriausias molosų grupės savybes. Buldogo galią, mastifo kilnumą ir savitvardą, "azijato" budrumą ir pasitikėjimo savo jėgomis jausmą. Turi puikų kailį saugantį nuo šalčio ilgomis žiemomis. Tai puikus šeimos sargas ir kompanionas.
Veislės formavimui panaudoti trys bull tipo šunys (bulmastifas. bordo dogas, amerikiečių buldogas), trys mastifų veislės (neopolio mastinas, anglų mastifas ir pagrinde tibeto mastifas), trys tarnybinės veislės (maskvos sarginis, kaukazo aviganis, Vidurinės Azijos aviganis). Taip pat buvo įlieta ispanų mastifo, senbernaro, vokiečių aviganio ir labradoro kraujo. Veisimui buvo naudojami šunys neturintys paveldimų genetiškų ligų, stipria nervų sistema, neturintys polinkio agresijai, bailumui, nelinkę į neadekvatų elgesį.
2002 metais kinologė E. V. Sivkova surašė šios veislės standartą.
Šiuolaikinis medelianas puikiai tinka laikyti tiek bute, tiek lauke. Lengvai perneša karštį ir šaltį. Yra labai ištvermingas, bet labiau mėgsta ramius pasivaikščiojimus.
Temperamentas: tipiškas molosinių grupės atstovas. Ramus, susitvardantis, kantrus ir atsargus. Prireikus iš "pūkuotos pelytės" akimirksniu gali virsti "įsiutusiu grizliu". Labai lengvai dresiruojamas, išmoktus dalykus prisimena visą gyvenimą. Myli ir gerbia savo šeimos narius.
Bendra išvaizda: Šuo gerai subalansuotas, palieka jėgos ir galios įspūdį. Ūgis: patinų nuo 70cm, kalių nuo 60cm. Vidutinis svoris 70-80kg. Kailis trijų tipų: trupas , vidutinis, ilgas. Pačiupinėjus minkštas su kiek šiurkštesniais pagrindiniais plaukais. Kuo trumpesnis tuo liečint panašesnis į barchatą. Ant kaklo, krūtinės, letenų, uodegos dažnai būna ilgesnis. Spalva leidžiama visokia. Galva stambi, kvadratinė, leidžiamas lengvas suapvalėjimas. Kaukolė plati. Gerai išvystyti skruostai. Oda ant galvos sudaro raukšles ir nudribusias skruostų klostes. Snukis trumpas, platus. Ilgis sudaro 25-35% galvos ilgio. Nosis plati, plačiomis šnervėmis. Žandikauliai tvirti, platūs. Apatinis ganėtinai masyvus, gerai pastebimas. Dantys vidutinio dydžio, arba dideli. Sučiaupus snukį neturi matytis. Sukandimas replių tipo, arba perkandimas. Leidžiami šachmatiškai išsidėstę kandžiai. Akių spalva leidžiama visokia, pagal kailio spalvą. Ausys aukštai ir plačiai išaugusios, nukarusios, prigludusios prie kaklo. Leidžiama kupiruoti. Kaklas raumeningas, trumpas. Apimtis paprastai lygi galvos apimčiai. Kūnas masyvus, tvirtas kompaktiškas. Krūtinė gili, plati. Uodega stora. Ramybės būsenoje nuleista žemyn, susijaudinus pakelta virš nugaros lygio 45 laipsnių kampu. Neleidžiama žiedu susisukusi uodega. Leidžiama kupiruoti iki 1/3 ilgio. Galūnės gerai išvystytos, tvirtos, raumeningos. Priekinės kojos plačiai pastatytos. tiesios. Užpakalinės su nežymiai išreikštais sąnarių kampais. Pirštai suspausti.
Visi šie šunys yra registruojami "šiuolaikinio medeliano registro bazėje". Kiekvienas šuniukas sulaukęs 45 dienų amžiaus gauna dokumentus, veterinarines pažymas, būna "sučipuoti". Įsigyti galima TIK su bendrasavininkystės sutartimi. Šunims privalomi veislės apžiūros, paklusnumo, socializacijos testai. Vėliau šeimininkas gali pasirinkti kokius kursus su šunimi lankyti: "šuo asmens sargybinis", "objektų apsauga", "svorių tempimas", "lokio medžioklė" ir t.t.
Kol kas šiuolaikiniai medelianai nėra vienodo išvaizdos tipo, bet pasižymi puikiu charakteriu. Belieka tikėtis kad šių entuziastų dėka susiformuos tikrai puiki veislė niekuo nenusileidžianti savo išnykusiems pirmtakams.