Mes Madistai

...kaip kiekvieną rytą išėjau į lauką... vis dar buvo žiema... žmonės skubėjo, jie man šypsojosi, o gal iš manęs juokėsi... :( nežinau... tėvai vis sakydavo, kad atrodau gražus, bet kodėl praeinantys pro mane juokėsi?... :( nuliūdau, nuleidau uodegą ir pėdinau namo...

Mačiau kaip link manęs ėjo moteris, nepastebėjau ar ji ėjo viena, ar į mane žiūrėjo... nuleidau galvą dar labiau, kad ir ji iš manęs nesijuoktų... :(

Staiga ji atsistojo priešais mane, pasilenkė ir mane paglostė :) širdis suspurdėjo iš džiaugmo pakėliau galvą ir nusišypsojau jai :) nustebau... šalia jos stovėjo pekinukas... lygiai toks pat kaip aš... :O Na bent jau jo kostiumas buvo lygiai toks pat kaip mano! Aš pažvelgiau į ją, o ji šypsojosi... staiga vėl nuleidau galvą ir nedrąsiai prabilau...

''Kodėl iš manęs visi juokiasi, jūsų šuniukas atrodo lygiai taip pat kaip aš, ar ir iš jo visi šaiposi?'' ... Moteris nustebo... tada ji man paaiškino, kad iš mūsų niekas nesijuokia ir nesišaipo... Mes paprasčiausiai atrodome kitokie - šunys su rūbais, žmonėms linksma į mus žiūrėti. Vieniems tai patinka, o kitiems ne :) ... turbūt sutiksite su manimi, kad atrodome linksmai :)*

Štai tada mano širdis ir vėl suspurdėjo, o mano naujasis draugas sulojo, lyg pritardamas savo šeimininkei :) tada priėjau prie jo ir tyliai jam į ausį pakuždėjau:

Mes Madistai! ;)*