Apie kates galima išgirsti visokių pasakojimų – nuo garbinimo, tarytum jos būtų dievybės, iki prakeiksmo, tarsi jos būtų piktosios dvasios. Žmonės prisijaukino kates gerokai vėliau nei šunis. Tiesa, žodis prisijaukino čia nelabai tinka – tai jos teikėsi su mumis susidraugauti. Iki galo savo paslapčių neatskleisdamos, katės įsileido mus į savo gyvenimą. Pabrėžtinai savarankiškos, dažnai – užsispyrusios, jos elgiasi taip, tarsi mes būtume prasikaltę. Būdami be kaltės „kalti“, vis dėlto už daug ką turime joms padėkoti...

Nobelio premijos laureatas danų fizikas Niels Ryberg Finsenas už laiku pakištą genialią mintį tikrai liko dėkingas paprastam kiemo katinui, kuris mėgo šildytis ant gretimo namo stogo. Kartą mokslininkas atkreipė dėmesį, kaip gudriai elgiasi ant stogo užsiropštęs kiemo murklys: vos priartėja šešėlis, jis pasislenka į saulės apšviestą plotą. Užsimerkia, atsipalaiduoja ir vėl snaudžia. Katino „saulės vonios“ kartojosi keletą dienų, kol N. Finsenui šovė mintis: ultravioletiniams spinduliams būdingas didelis biologinis ir cheminis aktyvumas! Išeitų, kad spinduliai ne tik šildo murklį, bet ir stiprina jo organizmą. Vėlesni mokslininko tyrimai parodė, kad ultravioletiniai spinduliai išties skatina augimą, naikina ligas sukeliančias bakterijas. Nedideli šių spindulių kiekiai (Finzeno lempa) šiandien taikomi įvairioms ligoms gydyti.

Kitas pavyzdys. Prancūzų mokslininkas Bernaras Kurtua mėgdavo pusryčiauti savo kabinete drauge su katinu. Tačiau pūkuotas išdykėlis kartą stryktelėjo nuo šeimininko pečių ir sukūlė keletą mėgintuvėlių. Viskas išsiliejo, prasidėjo cheminė reakcija ir virš stalo pakilo violetinių garų debesis. Garams išsisklaidžius, katino pėdos buvo seniai ataušusios, o mokslininkas pastebėjo keistus violetinius kristalus. Tai buvo jodas – nauja, dar nežinoma medžiaga. Kas žino, kiek šioje istorijoje tiesos, tačiau pats B.Kurtua mėgo pasakoti, kaip drauge su katinu kūrė jodą. Kadangi jodo garai turi ryškų violetinį atspalvį, ši savybė nulėmė ir naujos medžiagos pavadinimą: graikiškai ioeides – mėlynas kaip žibuoklė.

O štai kitas pavyzdys, įrodantis, jog meilė katėms skatina išradimus pačių kačių naudai. Anglų fizikas Izaokas Niutonas buvo didelis kačių gerbėjas. Manoma, kad būtent jis sukūrė vadinamąją automatinę landą. Tai nutiko mokslininkui užsiėmus šviesos savybių tyrinėjimais: sero Niutono dienos bėgo palinkus ties formulėmis, kai tuo tarpu augintinė įkyriai miaukė už durų ir veržėsi į kabinetą. Laikyti atvirų durų jis negalėjo – papildomas šviesos šaltinis trukdė eksperimentams, tačiau katės miaukimas buvo išgirstas (čia tik šunų balsas į dangų neina). Taigi durų apačioje buvo išpjauta nedidelė anga ir uždengta juodu standžiu audeklu. Nuo tada rainoji galėjo laisvai lankytis šeimininko kabinete.

Ir dar pora pavyzdžių. Turbūt esate girdėję, kad kačių šeimininkai gyvena 4-5 metus ilgiau nei tie, kurie vengia „ūsuotų daktarų“. Glostant katę sureguliuojamas širdies darbas, normalizuojasi kraujospūdis, sumažėja nervinė įtampa, aprimsta sąnarių, galvos skausmai, pagerėja miegas, lengviau gydomi įvairūs vidiniai uždegimai. Šalia katės ramiau ir saugiau jaučiasi netgi stiprią psichikos negalią turintieji. Kaip katės gydo ir kaip diagnozuoja žmonių ligas, sunku pasakyti.

Galima tuo netikėti, bet... leiskite taikiai nusiteikusiai katei prisiartinti prie jūsų. Prisiglausti, paliesti jus letena, lyžtelėti ranką aštriu liežuviu. Ką jaučiate? Galbūt pajutote užplūstančią vidinę ramybę, keistą šilumą krūtinėje. Švelnus, vos girdimas murkimas tarsi sugėrė jūsų nerimą, sumažėjo įtampa ir kažkur dingo nuovargis. Įsivyravo harmonija. Ką gi, puiku, už visa tai belieka padėkoti savo katei.