Prieš įsigydamas šunį kiekvienas žmogus apsvarsto visus už ir prieš. Šuo bus didelis ar mažas? Jei mažas – netaps galingu sargu, bet bus lengviau valdomas. Jei didelis – reikalaus daugiau ėdesio ir priežiūros, bet taps tikru namų sargu.

Apsvarsčius vieną punktą, prieinama prie kitų. Ką šuo ės? Kur gyvens? Kaip bus dresuojamas? Pastarasis klausimas įsigijus šunį ir kelia daugiausiai problemų. Paprastas pilietis, įsigijęs keturkojį tik kaip draugą ir namų sargą, visai negalvojantis apie parodas, dresūrą ir ateities siejimą su šunimis, augintinį auklės pats.

Kinologai bei visi besidomintys šunimis suskubtų prieštarauti – šuo, auklėjamas namuose, negaunantis profesionalo nurodymų, nebus tinkamai išdresuotas ir netgi nenuspėjamas. Toks šuo bet kada gali užpulti savo šeimininką, jei tik augintinis bus lepinamas ir pasijus gaujos vadu. Taigi apsvarstykime visus už ir prieš: kur dresuoti – palikti šunį profesionalams ir kas mėnesį mokėti kelis šimtus litų, ar dresuoti pačiam, neišleidžiant pinigų, bet neturint garantijos, ar šuo visiškai paklus bet kokioje situacijoje.

Dresuoti šunį kinologai pataria tik įsigijus. 2 mėn. šunelis gali būti apmokomas pagrindinių komandų namuose. Tai dar ne dresūra, o greičiau – mažylio auklėjimas. 3 mėn. augintinis jau gali būti dresuojamas grupėje, tačiau dažnas tiki nuogirdomis, kad šunį geriausia vesti pas dresuotoją tik kai jis gerokai ūgtelės ir bus apie 6-8 mėn. Taigi dresuoti veda tik kai jis jau įgyja pirmus neigiamus bruožus, o dažnai ir visai pamiršta šunį profesionaliai išdresuoti. 
  
Jei žadate dresuoti šunį namuose, pirmiausia rimtai apsvarstykite, ar galėsite jo auklėjimui skirti nemažai laiko, ar turėsite pakankamai informacijos, kaip, kur ir kada dresuoti keturkojį (elementariausių knygų apie dresavimą galima rasti visuose knygynuose).

Jei vis dėlto pasirinkote savarankišką šuns mokymą, pradėkite šunį mokyti kuo įdomesnių ir lengvesnių komandų (dažniausiai taip žmonės daro, kad atėjus svečiams ar parodose galėtų pasipuikuoti augintinio išmone ir sutaupytų laiko): labas, sėdėk, gulėk, apsiversk ir pan. Deja, nepagalvojame, kad šios komandos dažnai yra bevertės.

Pirmiausia reikia šunį mokyti komandų „pas mane“, „greta“, „ramiai“, ilgai išbūti vienoje vietoje. Tik vėliau galima pradėti mokyti ir šalutinių komandų. Žinoma, šuo tuoj pat viską pamirš, jei per dieną ar dvi sukalsite jam į galvą visas komandas. Taip pat nereikėtų piktnaudžiauti ir šuniškais skanėstais, jų duoti pradžioje, tik pradėjus mokyti šunį.

Po didelio vargo šuo mokės šias komandas, tačiau jūs vis tiek nebūsite garantuotas, kad jis nesijaučia gaujos vadu ir nėra 100% paklusnus jums. Todėl siūlyčiau augintinį patikėti į geram dresuotojui, kad šis išmokytų visų reikalingų komandų ir nurodytų šuns vietą šeimoje. Dažnai pasitaiko dresuotojų apgavikų arba prastų darbuotojų, kurie gali šunį aptalžyti, kad šis liks neįgalus visą gyvenimą, arba tiesiog šuniui nieko nedarys, bet ims didelius pinigus. Jei norite surasti tikrai gerą dresuotoją – kreipkitės į savo šuns veterinarą ir paklauskite jo nuomonės.