Apie šunų pavydą jų augintojai galėtų papasakoti linksmų ir liūdnų istorijų. Dar daugiau gyvūnų mylėtojų šunų pavydą neigtų vadindami tai fantazijomis. Tačiau neseniai paskelbti Austrijos biologų tyrimai sako ką kita. Friederike Range su kolegomis iš Vienos universiteto pateikė įrodymų, kad šunims pavydas vis dėlto būdingas.

Eksperimentai buvo atlikti Vienos universitete. Beje, F. Range šunų pasaulyje nėra naujokė, ji sukaupė nemažą vilkų stebėjimo patirtį. Pasak www.wolfscience.at, vilkų giminėje pavydas egzistuoja, ką bekalbėti apie dar protingesnį padarą – prijaukintą šunį.

Eksperimente dalyvavo 43 dresuoti šunys kartu su savo šeimininkais. Tyrimo būta paprasto. Šunys turėjo paduoti savo žmogui leteną – pasilabinti. Visi įvykdė šią komandą ir buvo pamaloninti gardėsiais, paglostyti bei pagirti. Antrojo seanso metu šunys vėl turėjo paduoti leteną, tačiau ne visi gavo kąsniuką ir ne visi sulaukė pagyrimo.

Rezultatas – jau po antrojo bandymo išryškėjo šunų nepasitenkinimas. Vėl pakartojus bandymą, vos 13 šunų, nepaisydami nieko, tiesė leteną. Likusieji sunerimę stebeilijo, kas gaus kąsnį ir bus pagirtas. Išryškėjo streso požymių: kai kurie šunys kasėsi, kiti – žiovavo, treti laižėsi nasrus ir muistėsi.

Bandymų iniciatorė F. Range teigia: „Šunys rodė nepasitenkinimą, juos suerzino nelygybė ir nevienoda padėtis. Jie yra protingi gyvūnai, neteisybės nemėgsta“. Pasak mokslininkės, pavydo šaknys glūdi vilkų ir kojotų prigimtyje. Taigi pavydas senas kaip pasaulis, jis buvo šunų giminėj prieš tūkstančius metų. Ko gero, pavydas ir tapo galingu evoliucijos stūmokliu. Juk ko nors smarkiai siekdamas individas turi daugiau šansų išgyventi. Pavyduolis stipriau kabinasi į gyvenimą nei tas, kuris viskam abejingas ir nuolankus.

Austrų mokslininkai sulaukė kolegų pritarimo – Portsmuto universiteto (Anglija) zoologas Paulas Morris rašė: „Šunys, arkliai ir galbūt daugelis kitų gyvūnų yra daug emocingesni nei įprasta manyti. Jie patiria daugelį emocijos formų“.

Na jau ne, – girdžiu skeptikų balsus. Šunys nejaučia jokio pavydo, tai būdinga tik žmonėms. Tai, ką vadiname šunišku pavydu, tėra gyvūno pastangos užimti hierarchinę padėtį, dominuoti. Šuo ne pavydi, o siekia nurungti kitą. Būtų galima su tuo sutikti, bet kodėl šunys pavydžiai gina savo daiktus – dubenėlį, kamuoliuką, guolį. Su kuo šiuo atveju jie varžosi? Kodėl pasikeičia šunų elgesys šeimoje atsiradus naujam mažam žmogučiui? Ar tik ne meilės jie pavydi?

Stebėdami savo augintinius, galime pamatyti paradoksalių dalykų. Ir patys patyrinėti, juk ne visos šunų paslaptys jau atskleistos.

Aurelija Staskevičienė, Bone.lt
Nuotraukoje – austrų mokslininkė Friederike Range