Šunims, kaip ir žmonėms, kenkia nuolatinė įtampa. Stresas pakerta šuns imunitetą, todėl organizmas ir pasidaro neatsparus įvairioms ligoms. Įtampos būsena alina šuns nervų sistemą – gyvūnas tampa perdėtai jautrus, dirglus arba agresyvus. Apie tokį sakoma: nestabilios psichikos.

Patiriančio įtampą šuns organizme vyksta tam tikri procesai – antinksčiai išskiria hormonus, užtat gyvūnas neadekvačiai reaguoja į situaciją (tampa agresyvus arba bijo, slepiasi). Streso apimtas greičiau pavargsta, tampa nedarbingas.
Apie tai, kad šuo patiria stresą, „praneša“ įvairūs požymiai: prie viršugalvio priplotos ausys, lekavimas, išsiplėtę vyzdžiai, išgąstingas žvilgsnis, netikėtas seilėtekis, nevalingas šlapinimasis.

Kas sukelia stresą?

• Šeimos konfliktai
Šeimose, kur pasitaiko nesutarimų, išgėrusių kompanijų erzelio, vaikų patyčių, gyvūnai patiria nemenką stresą. Mylėdami savo šeimos narius ir norėdami juos apsaugoti, šunys paprastai įsivelia į konfliktus. Tokiais atvejais konfliktas gali baigtis tragiškai, nors šuo tenorėjo užstoti mylimą šeimininką. 

• Žmogaus meilės ir dėmesio stoka
Šunys daug labiau susiję su mumis, nei mes įsivaizduojame. Esame jo gauja, vienas iš mūsų  – didžiausias jo autoritetas, vedlys. Autoritetingu žmogumi augintinis pasitiki besąlygiškai. Kai vedlys ignoruoja šunį, veja šalin arba be priežasties baudžia, augintinis praranda pasitikėjimą ir juo, ir savimi. Gyvūnai nesugeba kalbėti žmonių kalba. Bet juk mes, protingos būtybės, galime suprasti, ką jie nori pasakyti.

• Šeimininko arba artimo draugo netektis
Nuolat keičiantys šeimininkus šunys dažnai būna liūdni ir apimti baimės: kas toliau? Mirus šeimininkui arba šeimos augintiniui, su kuriuo praleido daug metų, šuo išgyvena traumą, užsisklendžia. Vengia kontaktų, darosi baikštus. Gyvena apimtas nuolatinio liūdesio ir nerimo.

• Muštras
Fizinės bausmės, muštras, prievarta, tyčiojimasis iš gyvūno – dažni streso padariniai. Yra daug būdų, kaip žmogus gali paveikti savo augintinį. Mušti silpnesnį, mus mylintį padarą, yra žema ir gėdinga.

• Ilgos vienatvės valandos
Šunys, kaip ir mes, sunkiai ištveria vienatvę. Nori būti reikalingi. Kaip mes, nori būti mylimi. Meilė ir šeimininko dėmesys padeda šuniui atsikratyti įtampos. Kad gyvūno nekankintų streso padariniai, pirmiausia su juo reikia daug bendrauti. Vieniši gyvūnai savaip bando atsikratyti įtampos: kaukia, vaikosi uodegą, laižo ir kramto letenas, nesustodami bėgioja išilgai aptvaro.

• Ankšta erdvė – primityvus pasaulėlis
Kartais tereikia dažniau išsivesti augintinį pasivaikščioti, pakeisti įkyrėjusią aplinką ir įtampa išgaruoja. Bėgiodamas, žaisdamas šuo ne tik išeikvoja energijos perteklių, bet ir pamiršta negatyvias emocijas.

Uostinėti, kapstyti žemę, tyrinėti naujus daiktus ir aplinką – puikiausias priešnuodis nuo streso. Turėti keturkojų kiemo draugelių, kažko iš jų išmokti arba juos pamokyti – gyvūnai to nori ir tai sugeba. Žaisdamas ir tyrinėdamas pasaulį šuo atsikrato įtampos.

• Menka socializacija vaikystėje
Daug ydų šunys atsineša iš vaikystės ir paauglystės. Galbūt jie stokojo kalės mamos pamokų, buvo menkai „socializuoti“, nežaidė su broliukais ir sesutėmis. Neįgijo būtinos šuniškos patirties. Per anksti iš vados paimti arba veislyne „fabrike“ užauginti šuniukai dažnai yra nestabilūs.
 
• Per dideli reikalavimai, per mažai išeiginių
Šuo turi suprasti, ko iš jo reikalauja žmogus. Jei tai dresūros komandos, būtinas parengiamasis laikotarpis, kad jas perprastų, kad atsirastų stimulas (ne prievarta) jas vykdyti. Sportuojantis, šunų parodose dalyvaujantis šuo turi būti giriamas, skatinamas ir nesėkmės atveju.

Šunų psichologai sako, kad šeimininkai užkrauna savo augintiniams per daug pareigų, per daug iš jų tikisi. Jie neduoda šuniui išeiginių ir vis reikalauja visiško atsidavimo. Kai šuo pailsi, nebejaučia įtampos, tampa žvalesnis, pagerėja jo apetitas ir virškinimas. Šuo tampa džiugus ir tada pats noriai imasi savo pareigų. Reikia skatinti jo norą... norėti.

Parengta pagal Sarah Wilson knygą „Good Owners, Great Dogs“
S.Valujevos nuotr.