Renkantis ėdalą savo augintiniui svarbiausia – šuns sveikata ir gerovė.

Kitkas, įskaitant ir ėdalo kainą, yra antraplaniai dalykai.

Baltymų, riebalų ir angliavandenių piramidė
 
Pagrindiniai šunų mitybos piramidės komponentai yra baltymai, gyvuliniai riebalai ir angliavandeniai.

Šios piramidės pagrindas – baltymai, o jų daugiausia yra mėsoje ir žuvyje.

Šuns organizmas pasisavina ne pačius baltymus, o aminorūgštis, taigi, kaip nurodo Vikipedija, statant baltymą, aminorūgštys panaudojamos tarytum įvairių formų plytos.

Jei šuo negauna pakankamai baltymų, negali normaliai vystytis. Augantis organizmas turi nepritrūkti „statybinių plytų“, priešingu atveju sulėtės augimas ir branda, o užaugęs toks šuo nepasižymės gera sveikata, raumeningu kūnu, stipriu imunitetu.

Nemažai šeimininkų yra įsitikinę, kad daug baltymų reikia tik augantiems šunims, o vėliau viskas savaime susinormina. Tai netiesa. Baltymų reikia visą šuns gyvenimą, nes jie padeda atsinaujinti organizmo ląstelėms, žinoma, baltymų kiekis, priklausomai nuo šuns amžiaus, turi būti didesnis arba mažesnis.

Kitas svarbus šunų mitybos piramidės komponentas – riebalai. Tačiau ne augaliniai (iš augalų išspausti aliejai), o gyvuliniai riebalai. Liaudiškai tariant, taukai. Būtent jie padeda šuns organizmui pasisavinti tam tikras medžiagas, jų prireikia hormonų gamybai, kitoms gyvybiškai svarbioms organizmo funkcijoms.

Trečiasis mitybos komponentas – angliavandeniai. Jie suteikia gyvūnui energijos, reguliuoja kūno temperatūrą, stimuliuoja virškinimo procesą. Angliavandenių šaltiniai yra daržovės, vaisiai, kviečiai, rudieji ryžiai, avižos.

Tačiau angliavandenių perteklius yra pavojingas. Šunys iš prigimties yra mėsėdžiai, jų virškinamasis traktas pritaikytas virškinti ne grūdus, o mėsą.

Angliavandenių ypač gausu ekonominės, arba komercinės, klasės sausame ėdale. Grūdų miltai, soja, kukurūzai ir kt. produktai, kuriuose gausu angliavandenių, gali sukelti odos alergiją, gali suprastėti šuns kailio kokybė, gresia ir antsvoris.

Be to, jeigu šuo dažnai šeriamas prastai apdorotais grūdais, daržovėmis, į jo organizmą gali patekti pesticidų, kitokių chemikalų, kurie kenkia kepenims, inkstams ir kt. organams.

Kai didžiąją šuns ėdalo dalį sudaro angliavandeniai, išmatos būna gausios, tai krūva nesuvirškintų produktų.

Šeimininkų tikinimai, kad šuo mieliau ėda ekonominį ėdalą, rodo pastarųjų naivumą. Į tokį ėdalą paprastai dedama skonį ir kvapą gerinančių priedų, granulės apipurškiamos riebalais. Šunims tai patrauklu, bet nenaudinga, o kartais net kenksminga.

Svarbu ne kiekis, o maistinė vertė

Taisyklinga šuns mityba garantuoja gerą jo sveikatą ir ilgaamžiškumą. Galima pasakyti ir kitaip: visavertė mityba = stiprus šuns imunitetas.

Daug lemia ir paveldėjimas, bet juk įgimti dalykai neatsiranda tuščioje vietoje. Kaip šuniukas vystėsi motinos kalės įsčiose, kuo buvo šeriama jo mama ir patinas – visavertė subalansuota mityba svarbi būsimiems jo palikuoniams.

Svarbu ne sauso ėdalo išvaizda ar porcijos dydis. Svarbiausia – maistinė  vertė.

Suėdęs porą saujų sauso ėdalo augintinis gali gauti viską, ko jam reikia, o gali sukirsti didelę porciją, kuri porai valandų užkimš virškinamąjį traktą ir pasišalins (gerai, jeigu sėkmingai), nieko gero nedavusi.

Dabartiniai šunų šeimininkai, rinkdamiesi augintiniams ėdalą, jau atsižvelgia į šuns amžių, veislę, fizinį aktyvumą, bendrą savijautą. Tačiau pasitaiko ir skubotumo, paviršutiniškų vertinimų. Ar ėdalas tinka augintiniui, ar ne, galima įsitikinti tik po 2-3 mėnesių, o kartais tai užtrunka dar ilgiau.Būna, kad skubama atsisakyti ėdalo vien todėl, kad šuo nenoriai jį ėda.

Nereikėtų skubėti kaitalioti ėdalo rūšių. Gal augintinis tuo pat metu gauna papildomų skanėstų, o pradedant šerti nauju ėdalu kaip tik reikėtų leisti šuniui labiau išalkti. Arba, jeigu šuo patiria ilgalaikį stresą, net pats geriausias ėdalas neduos rezultatų. Tas pats pasakytina apie sveikstančius po operacijų,  šuniukus maitinančias kalytes. Šeimininkai tokiais atvejais turėtų būti kantresni ir nepamiršti konsultuotis su specialistais.

Nemažas privalumų sąrašas

Ar šuns organizmas toleruoja ėdalą, ar jam ko nors netrūksta, tiksliausią atsakymą gali duoti veterinarijos gydytojai. 

O tie, kam pasisekė rasti savo augintiniui tinkamiausią ėdalą, nurodo šiuos privalumus:

• lengvai virškina ir reguliariai tuštinasi;

• normalus svoris; 

• raumeningas, judrus ir žvalus; 

• mažai šeriasi; kailis žvilga ir oda sveika;

• nepučia vidurių ir nedvokia iš nasrų;

• gera dantenų ir dantų būklė;

• nereikia leisti pinigų maisto papildams, vitaminams;

• neryja ir lauke neieško visokių maisto atliekų.

St.Barausko nuotr.