Atėjo ir išėjo su balute 19

2010 balandžio 24d.
Šuo, lyginant su žmogumi, turi daug pranašumų, tačiau vienas iš jų tikrai reikšmingas: jo atžvilgiu eutanazija neuždrausta, gyvūnas turi teisę į gailestingą mirtį.

...Kareninas šokčiojo ant trijų kojų ir vis ilgiau pratūnodavo savo kampe. Be perstojo inkštė. Tomas ir Tereza sutarė, kad neleis jam ilgai kankintis.

Kaip sunku susitaikyti su mirties vaidmeniu! Tomas ilgai nesutiko pats suleisti injekcijos, norėjo kviesti veterinarą. Paskui suprato, kad šuniui gali būti suteikta privilegija, kuri nesuteikiama žmogui: mirtis jį aplankys mylimos būtybės pavidalu.

Kareninas inkštė visą naktį. Rytą, jį apčiupinėjęs, Tomas tarė Terezai:
– Jau. Laukti nebegalima.

Išgirdęs veriant duris, šuo pakėlė galvą ir pažvelgė į Terezą. Šis baisaus patiklumo žvilgsnis buvo trumpas. Greit nuleido galvą ant letenų.

Niekada jam neduodavo saldumynų, bet prieš keletą dienų pripirko šokolado plytelių. Išvyniojo jas ir padėjo šalia. Pastūmė arčiau dubenėlį vandens, kad jam nieko nestigtų… Atrodė, žvilgsnis, kuriuo ką tik pažvelgė į ją, išsėmė paskutines šuns jėgas. Nors čia pat gulėjo šokoladas, Kareninas nė nekilstelėjo galvos.

Atsigulė ant grindų ir apkabino jį. Šuo lėtai apuostė ją, paskui kartą ar du lyžtelėjo. Ji užsimerkė, tarsi trokšdama įsiminti tuos lyžtelėjimus visam laikui. Tomas tylėdamas nuėjo į virtuvę ir pasirengė injekcijai. Kai įžengė į kambarį, Tereza jau stovėjo, iš visų jėgų bandė stotis ir Kareninas. Pamatęs Tomą, jis vos vikstelėjo uodega.

Užklojo paklode sofą. Balta paklodė buvo išmarginta smulkiomis violetinėmis gėlytėmis. Užšokti ant sofos Kareninas nebeturėjo jėgų. Jiedu kartu jį užkėlė. Ji laikė Karenino leteną, neatitraukdama skruosto nuo jo galvos. Be perstojo tyliai kalbino, o šuo buvo susidomėjęs tiktai ja. Visai nesibaimino. Dar dukart lyžtelėjo jai veidą. Tomas įdūrė adatą į kraujagyslę ir suleido kas buvo švirkšte.

Tarp dviejų obelų Tomas rado stačiakampį rėžį, kurį prieš kelias dienas kulnu nubraižė Tereza. Ėmėsi kastuvo.

Paskui abu suėmė už kampų paklodę, ant kurios gulėjo šuo. Tereza prie galvos, Tomas kojūgaly. Pakėlė ir išnešė į sodą. Tereza pirštais pajuto, kad paklodė šlapia. „Atėjo su balute, su balute ir išėjo“, – pamanė ir apsidžiaugė šia drėgme, paskutiniu šuns atsisveikinimu.

Nuėjo į namus ir grįžo su pasaitėliu, antkakliu ir šokolado gabaliukais, kurie taip ir gulėjo nepaliesti ant grindų. Viską sudėjo į duobę.

Sodely tvenkėsi prietema, artėjo vakaras, ir danguje pakibo blyškus mėnulis – mirusiųjų kambary užmiršta lempa…

Ištrauka iš Milano Kunderos knygos „Nepakeliama būties pilnatvė“
(straipsnio reitingas +45)

Skaitykite komentarus 19


reklama