Visada įdomu, kaip žmonės išsirenka šunį. Nors, būkime atviri, tai ne mes šunis, o šunys mus išsirenka ir suteikia garbę būti jų šeimininkais.

Praėjusį rugsėjį vilnietė biglių mylėtoja Eglė Rakštikė suorganizavo virtualų konkursą  „Kaip aš radau savo bigliuką“. Konkursas vyko biglių forume www.beaglesforum.tik.lt. Vienas už kitą šmaikštesni pasakojimai, linksmos nuotraukos pritraukė daug lankytojų.

Konkursą rėmė zooverslo atstovai. Pirmajai vietai – Mildai ir Taškei jie padovanojo 12 kg sauso ėdalo su lašiša. Antrosios vietos laimėtojams – Laurynai ir Agučiui skyrė knygą apie šunų priežiūrą, o trečiajai vietai – Audrai ir Ramziui padovanojo šuniško lašišų aliejaus.

Taigi šunų įsigijimo versijos būna juokingos, absurdiškos, pamokančios. Bet kad šunį įsigytų norėdami prisivilioti gandrų, neteko girdėti.

TAŠKĖ, GANDRŲ VILIOKĖ (I vieta)

Mudu su draugu ir nesitarę sutarėm: turėsim keturkojį draugą. Šunį. Kokį nors patį „fainiausią“! Džiaugiaus, kad sutampa norai. Vis drauge apšnekėdavom sutiktus keturkojus, pasvajodavom, kuris kokio norėtume. Kol kartą vienoj zooparduotuvėj išvydom tokią meilybę, kad abu susilydėm.

Biglis – čia šuns vardas ar kas? Puolėm prie pardavėjos klausinėt, grįžę internete knisom išknisom viską, ką galėjom. Kitų šunų nebereikėjo. Trenkė meilė iš pirmo žvilgsnio. Jam, bigliui, vieninteliam.

Bet iki biglio atrodė kaip iki mėnulio. Dievulėliau, ta kaina, kur šalia mūsų svajonių šuniuko kabojo, stačiai į neviltį varė. Kosminiai pinigai. Vien nuo minčių, kad svajonė neįperkama, „slabna“ darėsi.

Ne kartą nevalingai šliurinau į tą parduotuvę. Stypsojau prie mažyčio nuostabaus bigliuko. Kone kriokdama paslapčia pirkau loterijos bilietus, ko šiaip nė už ką nedaryčiau.
Draugas, grįžęs iš darbo, dažnai pasakodavo, kad internete matė skelbimą apie parduodamus bigliukus. Tai kažkas kažką pasakojo apie biglį, tai matė prabėgantį.

Visi žinojo apie mūsų norą. Bet dažniausiai tik kreivai šypteldavo: tokie pinigai už šunį! O kiek dėmesio reikia. O kas rytais vedžios. Jums „ženytis“ laikas, vaikų norėt,  ne  šuns!

Paskui draugai įsigijo Džeko Raselo terjerą. Smagesnių pasibuvimų nebūdavo už tuos, kai kompanijoj tas strakalas makalas su rąstigaliais galynėdavosi, miško paklotėj tranšėjas knisdavo.

Vieną vasaros dieną per tokį pasibuvimą, varinėjant kalbas kalbeles – amžius, vaikai,  piršlybos, šunys – nutiko taip, kad  pašnibždėjau mylimajam į ausį: „Padovanok man šuniuką, o aš tau – vaikiuką“. Juokais.

Po savaitės, vėlai vakare, visai nuo kojų nusivariusi ir niurnėdama, va, žadėjo, bet neatvyko parsivežti, šliurinau namo. Ir dar durų taip ilgai neatidaro. Širdau kaip reikiant. Bet durys šast ir atsidarė. Ir per slenkstį ėmė kabarotis nuostabiausias pasauly padarėlis! Išvis jėgas atėmė: šitaip tyčiotis iš manęs, tokios pavargusios. Kieno tas šuo?  Ir dar su kaspinu ant kaklo. O kambario gilumoj ant staliuko šampanas ir... tik dvi taurės. Pakirto kojas. Draugas šypsosi. Užeik, sako. Užėjau. Čiupau tą spurdantį keturkojį stebuklą, o nuo jo slystelėjo atvirutė: „Ar sutinki tekėti už mano šeimininko?“

Neverta pasakoti, kaip mano draugas biglių veislyne rinkosi šuniuką. Tai Taškė, mūsų bigliukė, jį išsirinko. Kitaip nebūna. Juk Taškė – mūsų sužadėtinis šuniukas.
Džiaugsmų ir pirmųjų sunkumų, kuriuos draugiškai įveikėme, taip pat neverta pasakoti.
Tačiau pabaigoje reikia prisipažinti: po gerų metų Taškei teko susipažinti su nauja šeimos nare – mūsų dukryte Guste.

Kitus konkurso rašinius skaitykite www.beaglesforum.tik.lt