Pašiūrėj, kur džiūsta pernykščių
Plaušinių auksinė eilė,
Septynis šunyčius
Atsivedė kartą kalė.

Per dieną ji juos glamonėjo
Ir laižė rausvu liežuviu,
O sniegas ištirpęs tekėjo
Lyg pienas šiltu jos pilvu.

Vakarop, kai saulė išgaišo
Ir kiemas buvo tamsus,
Šeimininkas į seną maišą
Atėjęs sudėjo visus.

O jinai iš paskos skubėjo
Tiesiog per sniego pusnis.
Ir ilgai, taip ilgai virpėjo
Neužšalęs gilus tvenkinys.

Kai atgal ji vilkos iš lėto
Ir unkštė skausmu tyliu,
Pasirodė virš stogo skylėto
Mėnulis jos šuneliu.

Ilgai į mėlynę ji kaukė,
O skausmas tupėjo šalia.
Mėnulis sau tyliai plaukė
Ir dingo kažkur šile.

Tarytum akmuo vietoj duonos
Juokais buvo mestas į ją –
Jos šuniškos akys už kluono
Pabiro žvaigždėm pusnyje.

(Sergejus Jeseninas, 1895-1925)

Laimonos Vaškelaitytės nuotr.