Aš, Silverdene Emblem O'Neill, draugų ir pažįstamų šaukiamas Blemi, prislėgtas metų naštos ir pajutęs artėjančią baigtį, talpinu šį testamentą savo Šeimininkų atminties skrynioje. Jie nenumano apie tai, kol, man iškeliavus Anapilin, vienatvės valandomis staiga prisimins šį testamentą. Noriu, kad mane prisimintų, maldauju įsiklausyti ir įsidėmėti šiuos žodžius.

Neturiu ką palikti. Šunys išmintingesni už žmones. Jie nekaupia žemiškų turtų ir nevergauja jiems, praradę ramybę, negalėdami sudėti bluosto, vis svarstydami, kaip viską išsaugoti bei padidinti. Neturiu nieko, išskyrus beribę meilę ir ištikimybę. Šį neįkainojamą turtą palieku visiems, kas mane mylėjo, o labiausiai – Šeimininkui ir Šeimininkei.

Prašau mane prisiminti, tačiau pernelyg negedėti. Stengiausi būti jūsų paguoda sielvarto minutėmis ir džiūgauti su jumis laimės valandomis. Po mirties nenorėčiau sukelti daug kančių. Tegul Šeimininkai nepamiršta, kad jų meilės ir rūpesčio dėka nugyvenau tokį laimingą gyvenimą, kokį tik gali nugyventi šuo, bet, artėjant saulėlydžiui, tapau kurčias, žlibas ir, didelei savo gėdai, nebeužuodžiu kiškelio panosėje...

Netruks išmušti išsiskyrimo valanda. Išeinu, kol netapau našta savo mylimiesiems. Jaučiu, kad gyvenimo džiaugsmas apleido mane. Gaila išsiskirti su jumis, bet ne su gyvenimu! Skirtingai nei žmonės, šunys nebijo mirties, nes ją suvokia kaip gyvenimo dalį, o ne kaip antgamtišką, siaubingą dalyką.

Niekas nežino, kas laukia pomirtiniame pasaulyje. Tikiu Rojumi. Ten visi amžinai jauni ir kupini jėgų siaučia per dienas, o vakarienei atėjus, leidžiantis sutemoms, susirango prie židinio: spragsi malkos, šunys žiūri į liepsną ir prisimena senus gerus laikus žemėje. Jie prisimena Šeimininkų meilę. Ko gero, tai pernelyg nuostabu tokiam paprastam šuniui kaip aš. Bet ilgiuosi ramybės. Mano pavargusi širdis ir seni kaulai trokšta poilsio, noriu užmigti amžinu miegu žemėje, kurią mylėjau.

Galbūt taip geriau.
O dabar apie paskutinį mano norą. Kartą girdėjau Šeimininkę sakančią: „Kai Blemi nugaiš, nebelaikysime jokio šuns – neįstengsiu jo pamilti“. Vardan meilės prašau: įsigykite kitą šunį. Turiu vilties, pagyvenę su manimi, nebegalėsite be šunų.

Mano sieliūkštė nėra pavydi – tikiu, kad dauguma šunų yra geri, nors… vargiai mano įpėdinį mylėsite taip, kaip mane. Juk jis nebus toks išauklėtas, gražus ir solidus, koks buvau aš gražiausiais savo gyvenimo metais.

Blemi vardu, Eugene O'Neill

Eugene O'Neill, JAV rašytojas ir dramaturgas, parašė „Mylimo šuns testamentą“ 1940 m., likus kelioms dienoms iki savo dalmatino Blemi mirties.  

Svetlanos Valujevos nuotr.