Darbas, hobis ir gyvenimo būdas 6

2009 rugsėjo 21d.

Vorai jai gražūs kaip gėlės. Kačiukai pamestinukai panašūs į angelus. Gal taip yra todėl, kad jaunoji veterinarijos gydytoja visą gyvenimą nesiskiria su gyvūnais? „Atsitiko geriausia, kas gali nutikti gyvenime: sutapo darbas, hobis ir gyvenimo būdas“,– džiaugiasi „šviežiai iškepta“ veterinarijos specialistė Vaida Valašimaitė.


Nuo pavasario, baigusi studijas Lietuvos veterinarijos akademijoje, pradėjai dirbti vienoje iš sostinės veterinarijos klinikų. Ar pavyko startas?

Startas puikus – atėjau dirbti į šaunų, profesionalų, jauną ir naujovėms imlų kolektyvą. Studijos bei domėjimasis ir bendravimas su patyrusiais veterinarijos gydytojais davė daug žinių, todėl nuo pirmųjų darbo dienų jaučiausi pasirengusi. O svarbiausia, kad pagaliau dirbu savo svajonių darbą, kuris persipynęs su mano hobiu – kinologija. Juk gyvūnai serga ne tik klinikos darbo valandomis, o į kliniką ne visuomet ateina tik negaluojantys pacientai… Dažnai dresūros aikštelėje ar šunų parodose diskutuojame apie įvairias ligas, o klinikoje konsultuojant dėl ligų, vakcinuojant šuniukus, žmonės dažnai klausinėja įvairių dresūros ir parodų subtilybių. Jiems pagalbos prireikia nuolat, todėl veterinarijos gydytojo darbas yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas.


Šunų mylėtojai prisimena tave kaip jaunąją hendlerę, dalyvaujančią su šunimis parodose. Ar liks laiko šiam pomėgiui?

Vis dar dalyvauju parodose su savo augintiniais ir neatsisakau padėti pristatyti šunis kitiems, tačiau, tiesą sakant, teko šiek tiek apriboti šią veiklą. Esu, kaip kolegos sako, darboholikė, todėl dažnai užsibūnu darbe po darbo valandų, be to, vedu šuniukų mokyklėlę klinikos klientų augintiniams.
Taigi ringo dresūrai laiko lieka vis mažiau. Po tiek metų dalyvavimo šunų parodose vis vien neįmanoma užgniaužti ar apriboti šio hobio, nes žmonės kreipiasi ir negali atsisakyti padėti. Juolab kad jų augintiniai tokie puikūs ir mieli, mažosios parodų žvaigždutės, kurias belieka tinkamai pristatyti ir jos sužibės.


Ar šunų parodos pastūmėjo rinktis veterinarijos gydytojos profesiją?


Manau, kad parodos ir veterinarijos gydytojo specialybės siekis ėjo išvien. Seniai, tik įpusėjus mokykliniams metams, žinojau, ko noriu, ir kryptingai to siekiau. O šunų parodos, nuostabūs mūsų augintiniai, netylančios diskusijos prie ringų vis primindavo, kaip šunims reikia tinkamos ir profesionalios priežiūros.


Apsigynei diplominį darbą iš šunų displazijos chirurginio gydymo. Gal žadi operuoti sergančius šiuo susirgimu?


Šunų sąnarių displazija yra labai opi problema, tai atspindi pastarųjų metų tyrimų statistika. Galima tik pasidžiaugti, kad, pradėjus tirti visus veisiamus šunis, turime galimybę šią ligą bent iš dalies kontroliuoti. Vykdant prevenciją, vis mažiau prireikia chirurginio gydymo (deja, kartais prireikia). Operacijos gana sudėtingos ir įvairios, todėl jas atlieka kaunietis doc. dr . Valdas Vaitkus. Jaunieji gydytojai negali su juo lygiuotis.
Lietuvoje be kaulų chirurgijos dar trūksta daugybės kitų specialistų. Todėl, rinkdamasi specializaciją, planuoju pasirinkti tikslingai ir prisidėti prie Lietuvos veterinarijos stiprėjimo.


Pradėjai karjerą. Kas džiugina, o kas – liūdina...


Džiugina sveikstantys pacientai, jų linksmi snukučiai, švytinčios akys. Džiugina meilė, kurią jie atsineša ateidami į gydyklą. Kasdien darbe užplūsta gerų emocijų lavina. Nuostabu daryti gerus darbus. O liūdna, kad vis dar yra beglobių gyvūnų... Štai šiandien moteris atnešė tris baltas kaip sniegas būtybes – žydraakius katinėlius angelo akytėmis. Po tokio širdį glostančio vaizdo nugriaudi žodžiai: „Radau juos šiukšlių konteineryje – kažkas išmetė ir paliko numirti...“ Labiausiai liūdina žmonių žiaurumas.


Kokie augintiniai tavęs laukia namuose?

Mūsų namuose augintinių kiekis nuolat kinta, nes vis kažkam reikia pagalbos: pasveikti, užaugti ir rasti naujus namus. Neatsilaiko širdis, kai matau pagalbos prašančias akis. O nuolat su manimi gyvena veteranas vokiečių aviganis Spaikas ir gudročius šiurkščiaplaukis taksas Olis. Neseniai susidomėjau vorais paukštėdomis. Domėjimasis baigėsi tuo, kad įsitaisiau keturis vorus, kurie daugumai kelia siaubą, o man gražūs kaip gėlės...


Artėja Pasaulinė gyvūnų globos diena. Kaip ją minėsi?

Kai su entuziazmu dirbi, kiekviena diena tampa mažu globos projektu. Geri norai visada pildosi, tik reikia jų siekti. Minint gyvūnų globos dieną visiems reikėtų panorėti, kad būtų kuo mažiau gyvūnams abejingų, žiaurių žmonių. Kad kiekvienos širdelės plakimas būtų išgirstas. Manau, kad Pasaulinė gyvūnų globos diena turėtų būti naujas įkvėpimas, žingsnis gerumo link. Tereikia atverti namų ir savo širdies duris.

Aurelija Staskevičienė

 

(straipsnio reitingas +29)

Skaitykite komentarus 6


reklama