Neseniai vykusiame Europos šunų čempionate gražiausiu senojo kontinento šunimi buvo išrinktas afganų kurtas Agha Djari's Unplugged Version, arba Colinas.

Afganų kurtas nusprendžia pats

Penkerių metų multičempioną Coliną išveisė garsus kurtų veisėjas vokietis Stefanas Boieck‘as, daugiau kaip 20 metų veisiantis afganų kurtus. Veisėjo Boiecko pastangos, be abejo, vertos pagarbos. Bet vis tiek kirba klausimas: ar kam nors reikia šios veislės šunų?

Norint suskaičiuoti Lietuvos afganų kurtus, jums pakaktų rankų pirštų. Jeigu prieš dvidešimtmetį mūsų krašte jie buvo paklausūs ir populiarūs, tai dabar rengiamos akcijos priminti apie juos. Prieš metus aktorė Eglė Jackaitė su kitais entuziastais surengė fotosesiją „Širdžių tyla“, fotografavosi su afganų kurtais. Gražiai ir neįkyriai buvo atkreiptas dėmesys, bet afganų kurtų padėtis beveik nepakito.

Tokių afganų kurtų, kokie varžosi šunų parodose, jų gimtinėje Afganistane nesutiksite. Afganistane šie šunys buvo išvesti medžioti ir padėti ganyti bandas. Medžiojo ne vadovaujami ar įsakinėjami žmogaus, o savarankiškai. Tokiai medžioklei reikėjo ne vien lankstaus kūno ir miklių kojų. Savarankiškai medžiojantis šuo turėjo būti gudrus, greitos reakcijos, gebantis priimti savarankiškus sprendimus.

Medžiodamas afganų kurtas turi nujausti, kur ir kokiu greičiu juda grobis, kaip užkirsti kelią ir išvengti pavojų. Šiam šuniui padeda ir unikali rega, jis greit pastebi menkiausią krustelėjimą.

Taigi, afganų kurtą laikyti gali ne bet kas. Geriau, jeigu jį įsigyja turintys šunų auginimo patirties ir galintys skirti savo augintiniui daug laiko. O daug laiko reikia ne vien todėl, kad afganų kurtas išsirenka vieną šeimininką ir reikalauja iš jo daug dėmesio, bet ir todėl, kad šiems šunims reikia daug judėti, kasdien eikvoti energiją. Daug laiko atima ir kailio priežiūra.

Kartais šie šunys pavadinami užsispyrėliais ar net kvailiais, bet ištikimi jų gerbėjai sako, kad nėra kvailų, nevaldomų šunų, o yra neišmanantys arba neatsakingi jų šeimininkai.

„Afganai“, kaip ir kiti kurtai, yra išdidūs, nes tokia jų prigimtis. Ar jums teko matyti tarnaujantį kurtą? Ko gero, ne. O dalyvaujantį varžybose, sportuojantį, medžiojantį? Ko gero, taip. 

Viena seniausių šunų veislių

Tai viena seniausių pasaulio šunų veislių, galbūt nuo jų prasidėjo visa šunų giminė (jei tikėtume bibline legenda apie Nojų).
Afganų kurtų gimtine laikoma pietvakarių Azija. Ši šunų veislė labiausiai nutolusi į Rytus. Toliau už Afganistano kalnų nėra jokių kurtų. Toliau, Japonijoje ir Kinijoje, gyvena ir veisiami špicai. Tai visiškai kitokio tipo šunys.

Vietos gyventojai su šiais šunimis medžiojo gazeles, kiškius ir kitus smulkius žvėrelius. Ilgas ir tankus kailis patikimai saugojo šunis, nes dienos Afganistane labai karštos, o naktys šaltos. Šunys nuolat gyveno lauke, lengvai prisitaikė prie laukinių sąlygų, rudimentiniai pirštai jiems  padėjo kabinantis į olas, laipiojant.

Afganų kurtus seniau vadino pagal vietovių pavadinimus: Tazi, Ogar afgan, Kabulo, Balkh, Baluchi, Barutzy, Shalgar, Galanday kurtai. Tik keletą jų atvežus į Europą, pradėti vadinti juos išvedusios tautos vardu – afganų kurtais.

Afganistaniečiai nė už ką nesutikdavo parduoti kurtų, todėl pirmoji afganų kurtų porelė atgabenta į Didžiąją Britaniją 1880 metais slapčia kaip karo grobis.

Mūsų žemyne jie laikomi jauna šunų veisle. Tarptautinė kinologų federacija (FCI) afganų kurtus pripažino prieš 50 metų, tačiau tai jiems netrukdo tapti prestižinių šunų parodų lyderiais – kaip šio straipsnio pradžioje minėtas Colinas, kurio nuotrauka iliustruoja tekstą.

S.Valujevos nuotr.