Gordono seteris - elegantiškas gražuolis 8

2008 rugpjūčio 22d.
Grožis, protas, elegancija, stiprus medžioklės instinktas - visa tai apie škotų seterius. Šie šunys skiriasi nuo kitų ir savo „dvigubu“ pavadinimu - škotų arba gordono seteriai.

"Pirmoji mano pažintis su gordono seteriais įvyko apie 1994 m., kai pirmą kartą pamačiau šios veislės kalytę Gorda, kuri gyveno Palangoje. Ji buvo atvežta iš Maskvos ir davė pradžią visiems Lietuvos gordonams. Ji yra daugelio šalies gordonų motina, senelė, promočiutė ir jau net proprosenelė. Po trijų metų netikėtai pas mane atsirado šios kalytės šuniukas ir nuo to laiko gordonas man numeris vienas. Tais laikais tai buvo egzotiška veislė, o aš norėjau šuns ir kaip tik tuo metu Palangoje buvo gordoniukų vada ir mama man nupirko šuniuką už labai juokingą kainą. Nuo to laiko ir pradėjau jais domėtis, jų priežiūra, charakterio savybėm," - pasakoja šių šunelių mylėtoja ir augintoja Monika Lukoševičienė.

Škotų seterių veislė galutinai susiformavo XIX a. viduryje, nors atsirado jau seniau - XVII a. Pirmą kartą škotų seteriai buvo aprašyti 1620 m. Gervaine Markham juos apibūdino kaip juodus su įrudžiu medžioklinius šunis, žemos tilkties ir nepaprastai ištvermingus.

Tai puikūs medžiokliniai šunys, kurie nuo kitų seterių skiriasi stambumu, ištverme. Hercogas Aleksandras Gordonas (1743-1827) daug prisidėjo tobulinant šių seterių veislę.

Škotų seterių
atsiradimo pradžia labai paprasta. Kartą Aleksandras Gordonas išgirdo apie koli veislės kalytę Maddie, kuri uoliai ir labai tyliai ieškojo putpelių, o jo auginami seteriai nesugebėjo taip darbuotis, tai jis įsigeidė turėti gerų paukštšunių.

Manoma, kad ši veislė išvesta kryžminat ilgaplaukius ispanų paukštšunius, juoduosius seterius, koli, bladhaundus. Iš bladhaundų šie seteriai paveldėjo ištvermę, masyvumą, puikią uoslę, iš koli - gausų plauką, paklusnumą, prieraišumą, o iš paukštinių - aistrą medžioklei ir tilktį.

Kai A.Gordono nebeliko, jo pradėtą darbą tęsė kiti šunų mylėtojai. Gordono veislyno palikuoniams pirmosiose parodose ir lauko bandymuose tarp paukštšunių pavykdavo užimti pirmąsias vietas.1859 metais vykusioje Niukaslio parodoje pagrindinį prizą teisėjai skyrė škotų seteriui Dandie. Veliau Soutlio lauko bandymuose pirmos trys vietos taip pat atiteko gordono seteriams.

1859 metais pirmojoje medžioklinių šunų parodoje visos seterių veislės varžėsi viename ringe, o po metų juos išskyrė pagal veisles.

Gordono seteris visuomet noriai bendrauja su žmonėmis. Tai uolūs darbininkai, prieraišūs, nemėgstantys vienatvės. Gali gyventi lauke ir bute. Subręsta vėlai, maždaug 3-iaisiais metais.Trokšta veiklos, linkę dominuoti, todėl nuo mažens patartina šiuos seterius dresuoti. Per daugelį kartų išsaugoję puikiausias medžioklinių paukštšunių darbines savybes. Puikiai sutaria su vaikais. Medžioklėje gordonams būdingas sąmoningumas, nuovokumas.

Ausys, uodega, papilvė, krūtinė ir kaklas - apaugęs plaukais, kurie ilgesni ant uodegos, papilvės ir krutinės. Parodiniai gordonai yra pešami. Pešamas kaklas, nugara taip suformuojant „sijoną“, kojos - suformuojant „kelnes“. Papilvės plaukai sulyginami. Iškerpami iš tarpupirščių styrantys plaukai.


Už straipsnį dėkojame Monikai Lukoševičienei
(straipsnio reitingas +8)

Skaitykite komentarus 8


reklama