Šunų veislių įvairovė nepaprastai didelė. Jeigu kai kurių šunų veislių atstovų pasaulyje priskaičiuojama šimtai tūkstančių, tai Pietų Korėjos šunų jindo (tariama čindo) kol kas yra nedaug ir dauguma jų gyvena tik savo gimtinėje.

Tai sena šunų veislė, nors Anglijos kinologų klubas ją pripažino tik 1998-aisiais, o Tarptautinė kinologų federacija 2005 metais, priskirdama V grupei (standarto Nr. 334).

Savo gimtinėje šie šunys įteisinti taip pat palyginti neseniai, 1962 metais. Jie vadinami Jindo-Kae arba Jindo-Kyon, tačiau abiem atvejais pabrėžiama: nacionalinė Pietų Korėjos šunų veislė.

Pietų Korėjos jindo išsiskiria iš kitų šunų savo žydromis akimis, išskirtiniu prieraišumu šeimininkui (svetimų žmonių labai vengia), puikiais medžioklės ir sargavimo instinktais.

Iš kur kilo šie į lapę panašūs šunys? Jie tūkstančius metų laisvai gyveno Jindo saloje, kur veislė nepatyrė žmogaus įsikišimo. Manoma, kad jiems pradžią davė Azijos vilkai.

Praėjusiame amžiuje Jindo saloje, specialiame šunų veisimo centre, buvo užsiimta jindo šunų selekcija. Veisimas turėjo praktinį tikslą – išvesti patikimus tarnybinius šunis. Iš pradžių išvedė grupelę šunų pasienio tarnybai.

Vėliau jindo pritaikymo sfera išsiplėtė. Žmonės ėmė pirkti jindo kaip šeimos augintinius, kurie puikiai saugojo šeimininkų turtą ir juos pačius.

Tai labai švarūs šunys. Taip pat jie pasižymi gera nuojauta. Jindo yra judrūs ir lankstūs kaip katės, jiems reikia nuolatinio protingai paskirstyto fizinio krūvio.

Šių šunų kailis gali būti rausvos, rudos, gelsvos, juodos, balkšvos spalvos. Jų ūgis ties ketera yra 50-55 cm. Kalytės sveria 15-19 kg, o patinai – 18-23 kg. Jindo išgyvena 12-15 metų.

Apie jindo sakoma: jis gali būti pats geriausias arba pats blogiausias pasaulyje šuo. Kitaip sakant, viskas šeimininko rankose, nes nuo mažų dienų šios veislės šuniuką reikia tinkamai socializuoti ir  reikliai, bet švelniai auklėti.

Pietų Korėjos žiniasklaidoje nekart prasprūdo žinutė: jindo veisėjų dalia lengva ir sunki, nes jų parduoti šuniukai patys sugrįžta atgal. Ir tai tiesa. Žinomas ne vienas atvejis, kai jindo šuniukas sukorė 300-400 km, kad sugrįžtų pas pirmąjį savo šeimininką.

Zita Kurmytė