Niūfaundlendas: kilniaširdis milžinas (1 d.) 30

2010 vasario 10d.

“Ši legenda gimė tolimoje šalyje, kur vandenyno bangos, atsitrenkusios į rifus, ištykšta baltomis putomis.
Istorija liudija, kad vieną dieną Dievas susimąstęs žiūrėjo į savo Kūriniją ir pastebėjo, kad audrų talžomoje Niūfaundlendo saloje gyvena maža žvejų tautelė.

Rūstaus krašto žmonės narsiai grūmėsi su nenugalimomis gamtos jėgomis, o žvarbios žiemos, statūs skardžiai ir audringa jūra pasiglemždavo daug gyvybių. Nepaisydami nieko, Niūfaundlendo žmonės mylėjo savo žemę
.

Dievas tai vertino ir, begalinės užuojautos apimtas, pradėjo svarstyti, kaip palengvinti žvejų gyvenimą. Tarp savo kūrinių – gyvų būtybių – jis ieškojo pačio naudingiausio, tačiau nerado tinkamo. Ir tuomet nusprendė sukurti.

Kūrėjas pasirinko mešką: jos kaulai gerai tiko alinančiam darbui, o storas kailis saugojo nuo geliančio speigo. Paskui Kūrėjas sušvelnino šį siluetą plastiškomis ir judriomis ruonio kūno linijomis, įkvėpdamas plaukiko meistriškumo ir gebėjimo slysti bangomis. Žvilgtelėjęs į jūrą, pamatė delfinus, linksmai sekančius paskui laivą. Jų meilios, džiaugsmo kupinos akys skleidė nepaprastą ramybę. Net daugiau: delfinai taip mylėjo žmones, jog nekart gelbėjo iš jūros gniaužtų. Šie gyvūnai taip pat tapo naujojo padaro dalimi.

Kai darbas buvo baigtas, Dievo rankose puikavosi gyvūnas žvilgančiu juodu kailiu. Jis buvo galingas ir tuo pačiu meilus. Patikimas ir ištikimas. Nuoširdus, kad galėtų gyventi šalia žmogaus, paaukotų gyvybę už savo šeimininką. Ir tą akimirką, kai Dievas įdėjo jam šuns širdį, įvyko stebuklas!

Nuo tų laikų atšiauriųjų jūrų žmonės šalia savęs turi drąsų palydovą – visada stiprų, visada ištikimą niūfaundlendą!“

(Legenda iš Emmi Bruno knygos „Niūfaundlendas“)



Niūfaundlendas yra viena iš nedaugelio šunų veislių, kilusių iš Šiaurės Amerikos žemyno. Ši veislė žinoma jau 800 metų. Yra tik keletas tikrų faktų ir daugybė spėlionių apie niūfaundlendų atsiradimą. Nėra bendros nuomonės, kad veislės atsiradimą sąlygojo tam tikra vietinių šunų šeima. Kai kurie mano, kad niūfaundlendo veislė susiformavo dėl įvairių šunų, kurie buvo žvejų atvežti iš Europos, kryžminimosi.

Vienintelis bendrumas: niūfaundlendų atsiradimo vieta – Niūfaundlendo sala. Viena veislės kilmės versija siejama su vikingais ir Leifu Eriksonu, kuris apie 1000-uosius metus pirmuoju salos kolonizavimo laikotarpiu atsivežė didelius juodus meškinius Norvegijos šunis ir paliko juos saloje.

Kita versija, kad salos gyventojai indėnai Beotuk turėjo vietinių šunų, kurių kilmė siejama su Tibeto mastifais, atkeliavusiais su persikėlėliais iš Azijos dar priešistoriniais laikais.
Salos šunys, turintys mastifų kraujo, poravosi su vietiniais šunimis. Įvairūs šunys iš Europos (senbernarai, leonbergeriai, Pirėnų aviganiai) įsiliejo į šį genų mišinį.

Dar kai kas tvirtina, kad niūfaundlendai arba jų protėviai išsivystė saloje pusiau laukinėmis sąlygomis.



1497 m. Džiovanio Kaboto (Giovanni Caboto) ekspedicija antrą kartą, po normanų, atrado šį Dievo užkampį – Naująją žemę (New Found Land), arba Niūfaundlendo salą. Europiečiai nustebo, pamatę vietinių gyventojų šunis, dirbančius kartu su jais, traukiančius iš vandens į krantą didelius sunkius tinklus ir jūros išplukdytus daiktus.

Manoma, kad išskirtinės šių šunų fizinės ir charakterio savybės susiformavo 15-16 a., ankstyvajame salos kolonizavimo laikotarpyje.

Žvejai admirolai pasakojo, kad jų laivai palei pakrantę degindavo visus namus, kurie turėjo kaminus – vietiniai norėjo priversti atvykėlius žiemai grįžti į Europą, kad pastarieji neįleistų šaknų ir neužgrobtų valdžios.

Ankstyvieji raštai byloja, kad dideli juodi šunys buvo paliekami likimo valiai pusei metų. Jie negalėjo susirasti maisto sausumoje. Žiemą vienintelis maistas – žuvys lediniame vandenyje, todėl manyta, kad šunys evoliucionavo į šaltųjų vandenų žinduolius, žvejojusius po vandeniu kaip baltieji lokiai.  Ir dabar niūfaundlendai skiriasi nuo kitų šunų veislių, kaip baltasis lokys skiriasi nuo kitų meškų porūšių.



JAV ši veislė pirmą kartą paminėta 1639 metais. Seras Džozefas Banksas (Josepf Banks) 1700 m. laikraštyje rašė apie žmogų su nuostabiu šunimi, kuri vadino niūfaundlendu.
Niūfaundlendas – tai išskirtinio charakterio šuo. Geras, drąsus, stiprus, protingas, „žmogiškas“. Lordas Baironas apie šią veislę rašė: „Grožis be tuštybės, drąsa be žiaurumo, jėga be įžūlumo ir visos žmogiškos dorybės be ydų“. 

Tai kantrus šuo, švelnus su svečiais ir nuolankus šeimininkams. Jis didingas, ramus, kilnus ir patikimas dėl savo švelnaus temperamento. Jis vertas pagarbos ir be galo taikus.
Labai ištikimas. Niūfaundlendas taip prisiriša prie šeimininkų, kad sunkiai adaptuojasi naujuose namuose. Geras ir narsus. Pakankamai protingas ir savarankiškas.

Sargus, linkęs ne urgzti ar loti, o įsisprausti tarp šeimininko ir neprašyto svečio,  užstodamas šeimą savo kūnu. Jis gali pulti tik gindamas savus. Niūfaundlendas  atpažįsta pavojingas situacijas ir pradeda veikti, jeigu kažkas gresia jo šeimai. Kitas šuo, kitas gyvūnas, vaikas ar svečias, neturintis blogų kėslų, bus maloniai sutikti. Niūfaundlendai ypač tinka dogoterapijos užsiėmimas.



Kantrus, žaismingas ir be galo mylintis vaikus – apsigimusi auklė! Labai atsakingas, nuolat rūpinasi mažais vaikais. Kur tipens jūsų atžala, seks ir niūfaundlendas, nes jis turi įgimtą vaiko apsaugos instinktą.

Puikiai jaučia ir valdo savo dydį bei jėgą, yra pakankamai manevringas ir stengiasi neužkliudyti savo mažojo draugo. Ko gero, vienas iš nedaugelio šunų, kuriuo galima visiškai pasikliauti. Jis mėgsta būti atvirame ore, tačiau ilgisi kompanijos. Niūfaundlendas laka daug vandens. Kadangi mėgsta sušlapti, kartais gali atrodyti nevalyvas. Taip, jis seilėjasi, tačiau ne daugiau, nei kiti didieji šunys.

Mažiukui niūfaundlendui reikia nemažai ėdalo, tačiau suaugęs ėda net mažiau už retriverį. Niūfaundlendas garbina vandenį, mėgsta plaukioti. Jeigu iškylaujate netoli vandens, neduokite jam nešti savo miegmaišio – jūsų laukia labai drėgna naktis...



Margarita Racinienė
M.Racinienės asm. nuotr.
(Laukite tęsinio)

(straipsnio reitingas +104)

Skaitykite komentarus 30



reklama