Dobermanas: tvirto charakterio šuo 17

2009 spalio 1d.

Dobermanai – pasaulyje populiari šunų veislė. Šie šunys pavergia savo grožiu, nuovokumu bei jėga. Kas nors kartą turėjo dobermaną, šiai veislei lieka ištikimas visą gyvenimą.

Inspektoriaus Dobermano kūrinys

Visa, kas žinoma apie dobermanus, anot jau 20 metų užsiimančios šių šunų veisimu, tarptautinės kategorijos teisėjos Lauros Jazgevičienės, tėra žodinė informacija. Tik XIX a. pabaigoje pradėta kaupti rašytinė informacija apie dobermanus.

Veislės tėvas – Liudvikas Dobermanas, buvęs mokesčių rinkėjas, gyvenęs Apoldos mieste (Vokietija).

Šis žmogus dirbo mokesčių inspektoriumi, naktiniu policininku, taip pat skerdykloje, kurioje buvo naikinami benamiai šunys. L. Dobermanas myriop pasiųsdavo ne visus šunis, pikčiausius pasilikdavo veisimui. L. Dobermano išveisti šunys garsėjo bebaimiškumu, įgimtomis sargo savybėmis. Jie puikiausiai tiko medžioti. Tačiau veisėjui šuns išvaizda nerūpėjo, todėl dobermanų pirmtakai gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinio dobermano.

Spėjama, kad dobermano gyslomis teka rotveilerių, medžioklinių šunų, pinčerių, boseronų, Mančesterio terjerų, greihaundų, mastifų, gal ir veimaranerių kraujas.

Dėl savo savybių – drąsos, bebaimiškumo, jėgos ir ištvermės – bei aukšto intelekto dobermanai ilgą laiką buvo nepakeičiami tarnybiniai šunys. Jie daug metų buvo pagrindiniai policininkų pagalbininkai. Anuomet šiems šunims priklausė visi pėdsekystės ir sulaikymo rekordai.

Dobermanai pasižymėjo kaip karo šunys. Kiek jų, atlikdami svarbias užduotis žuvo karo laukuose, neįmanoma suskaičiuoti. Jie tarnavo kaip ryšininkai, kaip šunys sprogdintojai.
Po Antrojo pasaulinio karo ši veislė buvo beveik išnykusi.

Atkurti veislę per labai trumpą laiką pavyko Vokietijos selekcininkams kartu su kitų kraštų veisėjais. Šiame darbe daugiausia triūso įdėjo  „Norden Stamm“ (Vokietija) ir „Franckenhorst“ (Olandija) veislynai.
 
Dobermanai Lietuvoje

Pasak L. Jazgevičienės, pirmieji dobermanai į Lietuvą atvežti apie 1960-1970 m. iš buvusios Sovietų sąjungos. Nuo 1990-ųjų dobermanų mūsų šalyje daugėjo, o 1992-1993 m. buvo viena iš populiariausių veislių. Parodose dalyvaudavo apie šimtas šios veislės šunų.
Bet, kaip minėjo L. Jazgevičienė, bet kuriai šunų veislei gausus veisimas neatneša sėkmės. Minėto laikotarpio dobermanų kokybė buvo vidutiniška.

Situaciją pavyko suvaldyti, kai 1995 m. buvo įkurtas Lietuvos dobermanų mėgėjų klubas ir sugriežtinti šunų veisimo reikalavimai. Dobermanams buvo privalomas dresūros egzaminas, psichikos testas, sugriežtinti eksterjero reikalavimai.
 
Pastaruosius penkerius metus mūsų krašte per metus gimsta 2-3 dobermanų vados. Šuniukai būna aukštos kokybės, todėl dalis iš jų iškeliauja į užsienį.


Dobermano taikiklyje

L. Dobermanas nesiekė išvesti gražius šunis. Jis siekė, kad šunys būtų stiprių nervų, pajėgūs saugoti, prireikus, apginti.

Išskirtinė dobermanų savybė – viską padaryti kuo greičiau ir geriau, bet pirmiausia jie paperka savo išvaizda. Žmonės susižavi jėga, skulptūrišku kūnu, elegancija, kilnia laikysena.

Dabar dobermanai laikomi šeimos šunimis, kur kas rečiau jie atlieka darbines funkcijas.
Tiksliausias dobermano charakterio apibūdinimas – „su charakteriu“. Tai labai ištvermingas šuo. Tinka mėgstantiems aktyviai sportuoti. Dobermanas visiškai netinka sėslaus gyvenimo mėgėjams.

Kadangi šios veislės šuo atsidavęs šeimininkui, nuolat stengiasi būti greta, stebinti ir pralinksminti, kartais neįvertindamas savo jėgos. Šeimininkas visada turi būti pasirengęs netikėtiems dobermano meilės proveržiams ir tvirtai stovėti ant žemės. Priešingu atveju, augintinis, visai to nenorėdamas, gali užgauti. Mylimas šeimininkas visada yra dobermano taikiklyje, tereikia pakrutinti ranką ir jis bemat stovės greta...


Myli žmones

Dobermanas negali būti agresyviai nusiteikęs arba bailus, tai, pasak tarptautinės teisėjos, netoleruotina. Šios savybės gali išryškėti, jei šuo netaisyklingai auklėjamas (naudojama fizinė jėga arba psichologinis spaudimas).

Tai jautrus ir imlus, aukšto intelekto šuo. Jeigu šeimoje nemėgstamas, gali tapti bailus ir agresyvus, kaip ir bet kuris kitas šuo.
Kad dobermanai neprognozuojami, tėra mitas, atsiradęs tuomet, kai šie šunys atkeliaudavo tik iš Rusijos.

Dresūros pamokos šiam netveriančiam savo kailyje šuniui – didžiulis malonumas. Nepakankamai vedžiojamas šuo susikaupusią energiją išlieja namuose. Todėl būtinas auklėjimas, nuolatiniai ilgi pasivaikščiojimai bei treniruotės. Taip pat labai svarbi socializacija. Jį būtina vedžiotis mieste, parke, kur daug triukšmo, specifinių garsų.
Pažiūrėjus į dobermaną, kartais sukausto pagarbi baimė. Iš jo veržte veržiasi jėga, tačiau po grėsminga išvaizda slypi mylinti širdis.

Pasak L. Jazgevičienės, nors ir labai pašėlę, dobermanai moka elgtis su vaikais. Šeimoje augančius mažylius myli ir saugo.


Atletiškas ir veržlus

Dobermanų kailio spalva būna juoda su įrūdžiu (artima rūdžių ar raudonų plytų atspalviui) arba ruda (kuo tamsesnė, tuo geriau) su įrūdžiu. 
Kalės sveria 32–35 kg, patinai – 40–45 kg. Kalių aukštis ties ketera – 63–68 cm, patinų – 68–72 cm.

Dobermanų kūnas reljefiškas, ryškūs raumenys. Pasak L. Jazgevičienės, jie labai švarūs, todėl gyvendami bute nesukelia rūpesčių. Kadangi dobermaniukai mėgsta šilumą, tikėtina, kad susiras šiltą vietelę poilsiui: prie židinio, ant šildomų grindų ar pabandys įsiropšti į šeimininkų lovą.

Jeigu svajojate apie šį atletišką keturkojį, geriau pirmiausia įsigyti kalytę. Patiną auginti sunkiau, o dresuojant, žaidžiant reikia ir pačiam šeimininkui būti geros fizinės formos.


Sonata Grimutienė
Svetlanos Valujevos nuotr.

 

(straipsnio reitingas +214)

Skaitykite komentarus 17



reklama