2011-09-07. Muko atminimui

Rugsėjis. Tokiu laiku mes būdavome savo žemėje. Prisikraunu pilną maišą jaunučių pušelių ir dainuodami traukiame namo. Tos pušelės su velėna, šaknelės nepažeistos, jos gyvens. Tu puoli pirmyn, lodamas pirmyn. Ei, ten ir lapės ir usūriniai. Jų kvapas tau nepažįstamas, tokio Vilniuj nėra. Bet, jei pamatai ką įžengus į mūsų šventąją žemę - varai lauk.
Pasodinu ir palaistau, pušelės čia gyvens. Tu nuveji laputę, kuri kaimynų žemėje gaudė peles. Pavakarieniaujame. Prieigose dėl viso pikto uždegu žvakę, kuri degs pernakt. Tu ten pasišlapini: čia mes, mūsų teritorija.
Lendame į pastogę, klausomės, atrodo ir vėjai nuėjo miegoti. Pakloju tau patalėlį, žinoma žinoma, tu gulėsi ant tos pačios paklodytės, kaip ir namuos, Vilniuj, ta pati žalia paklodytė. Atsigulu šalia ir taip gera. Ramu, visi darbai padaryti. Kvepia šviežias šienas. Tik širdis, gulint ant kairiojo šono, ima klebetuoti,- vis dėlto krūviai šiandien jai buvo dideli. Verčiuosi ant dešiniojo šono, ji apsiramina, mūsų nugarytės suglaustos, jos šildo viena kitą, oras kas minutę vis labiau vėsta, o mums šilta. Taip šilta, kad tu užknarki. Aš šypsausi - mano knarkliukas, kaip gera, ir nuslystu į miegų šalį.
Ryte pažadini mane ir vizgini uodegą: "Tete, kaip gerai pamiegojau".

Su Rex ten dar nebuvome. Tik, kuo toliau, tuo vis labiau man regis: Rex yra Mukučio tęsinys. Ko jis nedrįsdavo, apie ką Mukutis tik pasvajodavo, Rex ima nesidairydamas, sustoja, padrąsina save ir atsisukęs rodo man - aš padariau. Žodeliai, kuriuos Mukas žinojo,- jų Reksiukui nereikia aiškinti, jų mokyti - supranta iš karto.
Susitikome vyrus iš SOS vaikų kaimo. Apsidžiaugė: "Rudi, tu likai, koks ir buvai - geraširdis". Jau metai su manimi. Greit bėga laikas.