:)

Tikiuosi antrasis blogas nepasirodys pernelyg nuobodus, ir mes labai džiaugsimės jeigu perskaitysit iki galo.
Sali:
Taigi, kasdieninis vakaro pasivaikščiojimas parodė, kad turiu daugiau drąsos nei maniau. Nuėjom prie mielos, šiltos vietelės kuri kelia tik gerus jausmus. Man sunku nupasakoti tą vietą, bet užmerkę akis galėtumėt pamėginti įsivaizduoti: čiurkšlenantis upelis, galybė medžių, mažytė salelė vandenį ir maloniai pėdutes vėsinantis šaltas smėlis, nepamirškim paminėti ir gaivaus jau ne pirmųjų gėlyčių kvapo. Šeimininkė prisėdo ant akmens ir užtraukė labai charizmatišką (mano manymu) dainą, kuri mums siejasi su liūdesiu, tačiau nė kiek neliūdėjom. Man rodos ji norėjo apmąstyti visus dienus įvykius. Kaip sakoma (Let the rain wash away all the things of yesterday) tik šiuo atveju Leisk vandeniui nuplauti visas dienos mintis. Ir mums pavyko, nes šeimininkei staiga sumanius pereiti upelį vien akmenimis (ji neavėjo botų) aš puoliau į vandenį lyg tas herojus iš filmukų supermenas ar kaip ten.
Tai tiek ir norėjau papasakoti. Turbūt pasakojimo moralas būtų nebijoti elgtis kiek spontaniškai. Nežinau, tikiuosi kasnors perskaitėte, pabandėte įsivaizduoti ir apturėjote šiokį tokį malonumą.
Labos nakties mielieji ir mielosios. Jūsų, Sali. :)