Atsiprašau, kad esu

Neseniai svečiavausi pas savo senelius Vilniuje, kartu nuėjome į "Ozą" ten yra SOS gyvūnai, net graudu pasidarė pamačius tas vargšes katytes kurios neturi namų, netrukus prie jų priėjo moteris su dukra, ta moteris ir sako:
- Fui, kas čia per gyvūnai? Aš alergiška neveisliniams šunims ir katėms...
Norėjau jai kažką atrėžti, bet tiesiog pritrūko žodžių, įmečiau 100lt ir išėjau. Grįžusi ilgai apie tai masčiau- juk tai ne mes esame kalti, kad šie gyvūnai čia pakliuvo, jeigu mes jais rūpintumėmes tai ir būtų jie tokie patys kaip ir veislynai, bet ne atsiranda tokių kurie alergiški neveisliniams ir juos išmeta. Išvis apie ką aš kalbu, visi šuniukai yra beveik vienodi, jie geriausi mūsų draugai, labai prieraišūs, skiriasi tik jų charakteriai ir... išvaisda. Bet juk neveiktui sakoma "Žiūrėk ne į knygos viršelį o į jos vidų" taip yra ir su gyvūnais, tereikia atrasti kelia į gyvūno širdį ir tu pamilsį, bet kokį net ir patį bjauriausia ar negražiausia.
Pradėjau skaitinėti apie beglobius šuniukus, radau įvairių straipsnių, kad vienas šuniukas buvo išmestas iš važiuojančios mašinos įdėtas į šiūkšlių maišą, nesuprantu kaip taip galima pasielgti? Bet labiausiai mane pravirgdė po vienu straipsniu parašytas sakynys - "Atsiprašau, kad esu"