Atsisveikinau su žiema, bet pasitikau pavasarį... ;)

...prisimenu sniegą... baltas ir purus jis apklojo žemę ir leido jai šiek tiek pailsėti...jis man patiko, mėgau po jį lakstyti! Slapčiomis jį laižydavau, šeimininkai dažnai man to neleisdavo... pykau...nors mačiau,kad žmonės nelaimingi ir liūdni...jiems nepatiko žiema,jie niekada man nenusišypsodavo...bet man tai nerūpėjo... gyvenau šia diena ir net negalvojau, kad vieną dieną visos linksmybės baigsis... galbūt bijojau apie tai pagalvoti... bijojau... nenorėjau pavasario... jis kaltas, kad sniego nebeliks... jis kaltas...

...kai vieną ankstų rytą priėjau prie lango...tikėjausi pamatyti parką apklotą baltu apsiaustu...bet jo nebuvo...išsigandau... aplink buvo žolė,kurią paskutinį kartą mačiau vėlyvą rudenį... nuliūdau... tačiau...

Kai išėjau į lauką ir pamačiau besišypsančią pavasario saulę pamiršau liūdesį. Man patiko saulė, ji šildė mano širdį ir kūną. Rytas,kuris atėmė žiemą, davė man pavasarį. Girdėjau, kaip keliasi žolė, nuvargusi po sunkios žiemos, mačiau paukščius, aš taip mėgau klausytis jų giesmių. Mačiau žmones, kurie į mane pažvelgę nusišypsodavo. Dabar jie nebebuvo pikti ir pavargę... jų širdys šypsojosi,o akyse mačiau pavasarį...

Mieli draugai, džiaukimės pavasariu, džiaukimės ateinančia vasara, nes ji greit praeina... Pasidžiaukime saule ir nebūkime pikti.

Dabar...laukiu ryto... laukiu saulės...laukiu kiemo pilno vaikų ir paukščių... rytoj vėl pasinersiu į naujus nuotykius... tėvai man davė gyvenimą, o žiema man davė pavasarį... todėl... aš laimingas...