...Daugiau tokių žmonių arba pagarba...

Sveiki, Boniečiai! Noriu papasakot kai ką, kas manu, turėtų pasirodyti truputi baisu, bet kartu ir žavu.

Laukas. Aš ir kelios mano draugės stoviniuojame prie vienos iš jų laiptinės. Iš gretimo privažiavimo išeina vyriškis, vedantis vokiečių aviganį. Tas vokietukas - stambus, ilgo, blizgančio kailio, patinas. Aš į jį žvilgtelėjau ir pamaniau: "Gražuolis...". Bet tada, besigrožėdama šunimi, pastebėjau, kad jis ne eina, bet strikinėja. Pagalvojau, nori žaisti, bet tik tada pastebėjau, kad jam per galva ir vieną koją perrišta medžiaga, panaši į daug ilgesne ir stambesne medžiaginią plaukų juosta. Ir tuomet pamačiau, kad šuo turi tik trys kojas...
Aš paklausiau draugės kuri gyveno šalia to kaimyno, gal ji žino kas buvo nutikę VA. Ji atsakė, kad vyriškis kuris dabar ją augina ją rado miške, su visom keturiom kojom, bet viena iš jų puvo. Taigi, žmogus šunį nuvežė į vet. kliniką, ir pasirodė, šuniui reikalinga operacija, nupjauti koją.

Iki čia man baisu, o va nuo dabar prasidės bent jau man žavi istorijos dalis.

Ne to šuns savininkas, kuris išmetė šunį, jam suteikė tą operacija, o visai svetimas žmogus. Jis ne tik šunį rado miške, jam suteikė galimybę operuotis, bet ir jį priglaudė, dabar juo rūpinasi, globoja, myli.