Didysis pabėgimas Nr. 4

Po darbo grįžus namo, prieškambarį prie durų, randau debesėlį sudarytą iš balto rankšluostinio popieriaus skiautelių. Aišku galiu pykt tik ant savęs, kad nevisada padedu daiktus į jiems skirtas vietas. Kodėl apie tai rašau suprasit vėliau. Persirengiu treningais, nes nuo rugsėjo 1 d. tęsiu sau duotą pažadą vakarais pabėgiot su šunimi. Gyvenam prie miško, taigi segu Barį už pavadžio ir pirmyn. Pabėgėjus apie šimtą metrų, kaip visada, atsegu šuniuką, kad laisvai galėtų lakstyt aplinkui. Neužilgo matau kaip jis skuodžia paskui kažkokią juodą dėmę, kas vėliau paaiškėjo buvo šuo, o aš aišku paskui. Deje miškas jaunas, tankus, nesuspėjau susekt į kurią pusę jie nudūmė, kai likau viena. Apibėgau visus takus, kur prieš tai buvom lakstę, visus arčiau esančius namus, bet kad ir kiek šaukiau, savo šuniuko neradau. Grįžau namo pasiimt telefono, kad jeigu kas rado mano šuniuką ir skambino ant ankaklio užrašytu telefono numeriu galėčiau atsiliept. Deja nieko, o dar išėjus prikibo ant sportbačio skiautė popieriaus, bet palikau prie durų ant kilimėlio pagalvojus, kad grįžus susitvarkysiu. Dar kartą apėjau visus kelius, pamiškį ir nieko neradau. Saulė nusileido ir kuo toliau tuo labiau temo, teko eit namo, bet tolumoj išgirdau panašų į Bario lojimą ir vėl grįžau, deja supratau, kad tik bandau save apgaut, mano šuns čia jau seniai nebėra. Begrįždama, jau skaudančia nuo rėkimo gerkle, vis dar šūkavau Bari Bari. Nuo vieno namuko miške atsišaukė jaunuolis. Sako "- Kodėl tu mane šauki?". Paaiškėjo, kad jo vardas Mairis (galvojo, kad šaukiu jį, nes mano stūgavimas galėjo skambėt kaip jo vardas) ir jis palydėjęs mane iš miško ir sužinojęs mano istoriją pažadėjo, kad jeigu ką sužinos apie mano šuniuką paskambins.
Nenoromis, bet vistik grįžau namo. Vyliausi, kad koks žmogus radęs Barį ne prie lenciūgo prisegs, o ras telefoną ir man paskambins. Pakeliui sutikau moterį su panašiu į mano šunimi, tai tamsoje jau vyliausi, kad mano, bet kai priėjau teko nusivilt. Visai prie namų jau iš toliau pamačiau du žmones su šuniuku stovinčius ir besikalbančius. Irgi labai panašus į mano, bet prisegtas prie pavadžio, tai netikėjau, kad tai jis kol nepriėjau visai arti ir nepaglosčiau.
Nepatikėsit, bet tai buvo labradoro retriverio Belo savininkė, mes jau ankščiau buvom vieną kartą susitikę ir kartu po mišką vedžiojom savo augintinius. Susipažinom per bone.lt. Iš beplūstančio džiaugsmo, palengvėjimo ir dėkingumo taip pasimečiau, kad net pamiršau persisegt Barį ant savo pavadžio, kol ji man to nepriminė.
Atsitiko taip, kad mano šunį atpažino, kai tuo metu jis žaidė su kitu šunimi apie namus netoliese nuo ten kur gyvenu. Buvo praėję ne daugiau dvidešimt minučių nuo jo pabėgimo. Belo šeimininkė parašė man raštelį ir užkišo jį už durų. Prieš tai, kadangi nežinojo, net kuriam name aš gyvenu perėjo per visus, kol sužinojo tikslų adresą. Tai, kiek pastangų ji įdėjo manęs beieškodama, netlygins joks ačiū. O aš grįžus namo pasiimt telefono palaikiau jį skutu nuo popierinio rankšluosčio. Negaliu sau dovanot tokio neatidumo, bet viskas baigėsi laimingai.
Ačiū, ačiū ir dar kartą ačiū Belo šeimininkei, ji nuostabi moteris, ačiū ir bone.lt, kad mus suvedė.