Dūkstu, man smagu.

Kažkada aš labai smagiai žaisdavau su savo tikruoju šeimininku. Prisimenu, oi dūkdavom, dūktavom iki nukritimo. Kol vieną dieną jis man ištarė "atia, išvažiuoju toli toli", braukė ašaras nuo savojo skruosto, kurios riedėte riedėjo. Savo šuniška nuojauta supratau... ilgai sėdėjau prie vartų, vis laukiau ir laukiau... Tetutė mane kviesdavo ateiti, bet aš jos negirdėjau, mano ausyse tebeskambėjo žodžiai "išvažiuoju toli toli". Pagaliau atėjo pati tetutė, pasiėmė mane glėbin, įsinešė į kambarį, pasisodino ant kelių ir ilgai ilgai glostė, o ant mano juodo kailio byrėjo jos karštos ašaros. Šuniška nuojauta manęs neapgavo...
Dabar aš nebeturiu su kuom audringai pažaisti. Tetutė tinginė, nenori su manim dūkti, nors aš jos prašau ir prašau. Atsisėdu prieš ją, letenėlėmis mostikuoju ir kviečiu žaisti, bet ji nesupranta. Tuomet man trūksta kantrybė, stveriu už rankovės ir tempiu, tempiu prie savojo žaislo, staiga griebiu jį ir atkišu tetutei. Ši pradeda juoktis, "supratau" pasako ir kelis kartus pamostikuoja žaisliuku man po nosim ir viskas. Oi nemoka ji, nemoka žaisti, o aš taip noriu... na ir tinginė ta tetutė.
Bet aš jai kartais atkeršinu. Netikėtai stveriu tapkę nuo jos kojos ir į kiemą... na tada tai padūkstam. Kieme aš lakstau ratais ratais, o tetutė iš paskos uždususi "tapkę atiduok, tapkę atiduok", lekia kiek jos kojos neša ir vis šaukia "nesudraskyk, mano tapkė, mano tapkė". O man nė motais ta jos tapkė - aš dūkstu, man smagu.