Džekis, buvęs Žvėryno šuo, ir jo Šeimininkė

Ponia N. ilgai nesutiko fotografuotis. "Aš nenoriu reklamuotis, čia mane ir taip visi pažįsta". Gerai, sakau, tada nufotografuosiu Džekį. Bet Džekis bematant prilipo prie jos, ir jau turiu abiejų bendrą nuotrauką...
Seniai vaikštinėju šiame rajone, po truputį laisvalaikiu fotografuoju senuosius namus. Dažnokai susipažįstu ir su to rajono šuniukais, jau daug istorijų galėčiau papasakoti. Ši, sužinota šiandien, verta dėmesio.
Ponia N. (jos vardo prašė neminėti) bevardį šuniuką, visų vadintą tiesiog Žvėryno šunimi, pažinojo senokai. Šuo buvo benamis, daug kas jį pamaitindavo, bet jis buvo baikštus ir atsargus, artyn nieko neprisileisdavo.
Sykį buvo geras oras, ir ji iš Žvėryno išėjo pėsčiomis į J. Basanavičiaus gatvę. Palengvėle, per daugybę sankryžų su švilpiančiomis per jas mašinomis, ji - su mintimis apie savo gyvenimą. Štai ir J. Basanavičiaus gatvė. Buvo beverianti duris, bet atsigrįžo: iš paskos ją atlydėjo Žvėryno šuo. Taip palengvyte jiedu susidraugavo. Po vyro mirties ji jautėsi vieniša, be to, prieš 1,5 m. pasimirė jos kalytė.
Reikėjo daug kantrybės ir diplomatijos, kol šuo, ne vienerius metus gyvenęs gatvėje, išdrįso - prieš savaitę - peržengti jos namų slenkstį... Pavadino Džekiu. Šiandien ponia N. džiaugiasi: "Jau atsiliepia šaukiamas vardu; štai gavau pensiją, vesiu pas veterinarą, reikia paskiepyti ir šiaip..."
Labai mielas šuo. Visą laiką glaudžiasi ir prašo dėmesio: "Jis taip ilgai buvo beglobis, kad dabar labai išsiilgęs meilės". Mane apuostė iš visų pusių ir įsitikino, kad viskas gerai, tada atsistojo ant užpakalinių, ištiesė man abi letenas ir pažvelgė į akis...