Gyvenimas nesustojo

Su Reksu išeiname keturiskart. Jis jau mintinai žino kiekvieno pasivaikščiojimo maršrutą, nes jis kinta: pirmas ten, antras ten, trečias ir ketvirtas... jis mane veda, o ne aš jį.
Sutikome kalytę, iš tolo matau, kad kalytė, kitaip šalintumėmės, nes Rex paniškai bijo didelių šunų. Ankstesnioji šeimininkė aiškino, lyg tai jis buvo pabėgęs, ir jį buvo užpuolę dideli šunys
Šįkart rezultatas atvirkščias: ji sprunka nuo mūsų, kalytė sprunka. Išsikalbame: " Ėto moi vnuk našol ejo na avtobusnoi ostanovkie,ona možet byla očen bitaja, pojetomu i seičas očen vsiech boitsa" (Tai mano anūkas ją rado autobusų stotelėje, gal ji buvo labai mušama, todėl ir dabar visų bijosi). Sakau: Tak u vas dobroje serce, raz vy prijutili jejo (Tai jūsų gera širdis, kad ją priglaudėte). - Ne ne, tai mano anūkas ją paėmė. Bet dabar kur jis, vienas Dievas žino, buvo Airijoje, dabar gal Anglijoje.../ O su kalyte apsipratau, ir ji man dabar tarsi mano vaikas.
Kalytė, kol mes kalbėjomės, įsidrąsino, pradėjo kibinti Reksą, deja, deja, šįkart jau Rex ėmė slėptis už mano sijono. Praeitis niekur nedingsta, ji velkasi paskui mus, Rex bijo didesnių už save... Užtat visada pasiruošęs į savo šunišką glėbį priimti jorkiuką ar kitą, mažesnį už save. Sutinka su meile.