Gyventi - ne man.

Deja... Nė menkiausio dėmesio į mano ašarotas akis ir į sužeistą koją.
Kodėl, kodėl gimiau niekieno?
Kodėl ir vėl bėgioju šlapiomis nuo lietaus gatvėmis, nei ieškočiausi namų. Nei kada nors prisiglausčiau prie šiltų žmogaus rankų, nei kada nors atsigulčiau šiltame, spalvų apsuptame kambaryje. Negi aš toks baisus, kad visi žmonės praeidami nepažvelgia į mane.
Nejaugi, pasaulis toks žiaurus su manimi.
O gal lemtis beširdė.
Kad aš bėgu į mirties nasrus.
Noriu kuo greičiau numirti.
Tikriausiai lemtis, man pati parinko tokį gyvenimą. Nuo pat mažens, niekas nepagailėjo manęs, buvau išmestas, sumuštas, išjuoktas, sielos paliktas. Tiesiog nereikalingas. Toks – kokio gėdijasi visas pasaulis. Toks – kokiu visi bjaurisi. Taip.. Aš suprantu, kad esu valkata šuo, valkata kuris tenori prisiglausti prie kažkieno širdies, aš suprantu... Aš niekam nereikalingas.. Aš niekas.
Pasaulyje esu nematomas.. Žmonių akyse neregimas.. Savo sielos paliktas.. Nejaugi negalėjo būti blogiau, nejaugi tiesiog negalėjau mirti vos gimęs, nejaugi aš iš vis vertas gyvenimo.. Šio paslaptingai stebuklingo gyvenimo..
Laikas... Laikas viską užbaigti, užbaigti tai ko nepradėjau. Nutraukti gyvenimą... Gana.. Aš tiesiog nueisiu ant kelio ir atsisėsiu, įkvėpęs paskutinį gurkšnį gaivaus oro. Paskutinį kartą apsižvalgysiu, paskutinį kartą pamatysiu dvi šviesas, kaip niekaip greitai artėjančias ir didėjančias link manęs... Gyventi – ne man.. Tai visi žino.

***
Žinau, kad tai tiesiog istorija kurią sukūriau neturėdama ką veikti, bet ji teigia jog kiekvienas gatvėje gimęs, ten augęs ir gyvenęs šuo nori gyventi geriau. Nori turėti žmogų kuris jį mylėtų. Deja kai kurie šunys iš sielvarto miršta - kiti tiesiog toliau klaidžioja gatvėmis ir prašo maisto. Bet daugelis žmonių negali niekaip jiems padėti. Na tai tiek šį kartą.