Iš širdies tik tau....

Kai tu buvai...Buvai visai mažytė????
Nesitiki dabar kad taip galėjo būt..
Bet pamenu, veržli, viskuo besidominti,
šiek tiek sutrikusi ir gan baikšti....
Gal šeimininkai anie, tau buvo negeri?!?!?!...
Nesupratau tada dar koki lobi aš turiu,
ir koki džiaugsma išgyvensime kartu...
Po pusmečio laimingu ir niurių dienų,
tu suteikei man tai ką iki šiol turiu...
Tapai man DIDELĖ viltis gyventi,
kažko pasiekt, nenusileisti....

Tu supranti net mano muziką ir liūdesį...
Sušildai netgi vėsu rudeni...
Nors pastatai tu kartais i padėti beviltiška mane,
tai man suteikia tik džiaugsmo, ir tegaliu pridurt kaip Myliu aš tave.
Tik su tavim aš pamirštu savas ligas, bėdas,
kurios kamuoja kai tavęs nėra šalia...

Kai puolei staigiai išsigandusi po ratais tu,
norėjau lysti su tavim kartu,
tada dar to nesupratau, jutau tik baime, siauba,
norėjos plyšti man pusiau...
Kai nebežinau aš jau ką man daryti,
kaip tave bemokyti skraidyti...
Tu staiga imi ir peršoki barjera,
ir vėl gryžti iveikusi tą siena..
Aš mėgaujuos kiekviena minute su tavimi...

Tik tavo aš dėka radau šį kelią į gyvenimą,
na gal kolkas tai dar tiktai takelis.
Tačiau radau tikslų, ir supratau kodėl gyventi verta..

Žinau, kad niekas nesupras ką aš norėjau pasakyti,
bet savo meile tau norėjau aprašyti....