Ištikimas iki gyvenimo pabaigos

Sveiki, visai neseniai žiūrėjau laidą, apie ištikimus šeimininkui šunis. Peržiūrėjus ją, nutariau parašyt,apie tai kas nutiko mano tetai.
Tai buvo 1991 metai. Ji gyveno su savo vyru. Vaikų turėt jie dar bijojo, kadangi tai buvo pernelyg didelė atsakomybė ir jiems dar buvo po 21 metus. Nutarė vietoj vaiko paimt šuniuką. Kas kart jiems nesisekdavo. Pirmą kart nupirko vokiečių aviganį, bet po savaitės tas mirė, antras pas juos buvo taip va, kuris mirė pakeliui namo iš veterinaro (tada jam buvo atliekamas 1skiepas). Po metų gimtadienio progą mano tetai vyras padovanojo kolį. Jaunai porai jis buvo kaip vaikas.

Jis nebuvo kvailas šuo, perprato šeimininkų silpnąsias vietas. Kartą kai kai buvo lietinga diena, tetos vyras su Barsu (taip jie pavadino šunį) nuėjo į lauką, o grįžę, teta aprėkė vyrą už tai, kad nenuvalė šuniui letenas, o tas išpurvino sofą. Jos vyras buvo ant tiek susinervinęs, kad neužnieką aprėkė šunį. Šuo buvo su charakteriu, ir labai isižeidė. Į šeimininką nekreipė dėmesio, net neatsisuko kai buvo jo kviečiamas. Teko tetos vyrui atsiprašinėt savo "vaiko" :). Ir tai, šuo prie jo priėjo tik kitą dieną.

Barsas taip pat turėjo silpnybę, jis negalėjo pakesti žmonių kurie važinėjo dviračiais, ir žmonių, kurie turėjo pagalį rankose. Tetai dažnai tekdavo atsiprašinėt aplinkinių, kadangi šuo juos tiesiog ikasdavo.

2001 metais, mano teta paskambino mamai ir papasakojo tai, kas jai nutiko. Ji susapnavo kad Barsas su ja kalbėjo žmogaus balsu, ir atsiprašinėjo už tai ką padarė, sakė kad jam laikas išeiti, kad jam ten bus gerai it t.t. Teta nesuprato šio sapno, kol atvažiavus namo iš darbo, nepamatė jo gulinčio ant grindų. Jai buvo didžiausias šokas, po to karto ji daugiau neturėjo gyvūnų.

P.S. pabandysiu surast nuotrauką ir idėt ją čionai.