Istorija

As Sele, noreciau papasakoti savo gyvenimo istorija, nes esu patyrus tiek vargu kiek joks kitas suo neatlaikytu...
Budama maza sunyte buvau palikta savo mylimiausiu seimininku ir ismesta i salta gruodzio gatve...Maniau kad niekada daugiau negalesiu pamilt zmogaus ir niekada neturesiu seimininku. Mano maza jautri sirdele buvo sudauzyta i daugybe daleliu ir jaute jog turesiu buti labai stipri kad istverciau salta ziema...Zinodama kad mieste tyko daug pavoju ir galiu buti pagauta ir isvezta i vieta is kurios joks misrunas sunelis niekada negrizta, patraukiau laukais ir pievom klausydama vejo ir gamtos garsu.Per didziausius salcius lindedavau prisispaudusi prie medzio kamieno, susirietusi i kamuoliuka ir nenoredama uzsnusti ir susalti prisimindavau savo seimininku veidus mane ismetant is silto buto.Mylimais laikyti zmones zvelge tokiomis akimis jog atrodo galetu mane ir uzmusti.As niekaip negalejau suprasti ka tokio blogo jiems padariau, kodel jie taip zvelgia i mane, ir tomis saltomis dienomis visada tai apgalvodavau...Mano zvilgantis kailis ilgainiui nusiuro, tapo pilksvas.
Praejo keli menesiai kai priejau kaimeli.Zmones ten atrode pikti taciau nieko man nedare.Turedavau maldauti maisto prie namu duru, taciau niekada nezinodavau kokie zmones jas atidarys...Kartais tai budavo malonios senutes, kartais jauni ir pikti veidai.Vienuose namuose man ypac patiko: seimininkai buvo paprasti, draugiski zmones, duodavo man kasneli maisto o as suprasdama kad turiu buti dekinga jiems, sergedavau ju namus diena nakti.Praejo vasara atejo ziema ir supratau kad radau naujus namus- sie zmones mane prieme, pasitikejo manimi, o as jais.Taip pamilau naujus seimininkus, nors maniau kad niekada vietos mano sirdeleje neuzims naujas zmogus...
Tikra istorija.