Jau greit metai

Jau greit metai. Metai kai tavęs neturiu. Kai nematau tavo ištikimų akių, o ašaros apaudžia gerklę. Tave primena tik nuotraukos. Bent tu jose laimingas. Tavo meilius akutės dabar jau tik iš nuotraukų manę džiugina ir stebina... Stebina ištikimybę ir atsidavimu. Ar nepyksti, kad kartais gaudavai velnių? Ar nepyksti, kad mažai tave kur veždavausi? Ar nepyksti? Papt, nurieda ašara ir nukrinta ant klaviatūros. Papt, štai antra, bent ana ašara draugų turi. Nepyk prašau, juk žinau, kad kai visada verkdavau, tu manę juokindavai ir ir ir... Guosdavau... Mukas dar jaunas, labai nori žaisi ir nesupranta, kad man liūdna ir skaudu. Jis tik šokinėja ir viskas... Tu, tu, tu neteisk manęs už viską, viską ką dariau blogai ar nekaip. Prašau neteisk. Gal, kai dabar rašau, tu žiūri į manę nuo kurio nors debesėlio ir su manimi verki? Jei taip, sulok! O Dieve, tikrai kažkur toli suloja šuo. Ačiū, kad esi su manimi mažyli, kad manę saugai ir stebi... Žinok, kad tave visada be galo ir be krašto mylėsiu ir visada prisiminsiu...