Ji tikėjosi, bet jis jai niekada jo nepakeis

Pradėsiu nuo pradžių. Mano šeimininkė prieš mane(Maksą) turėjo nuostabų šunį Pifą. Jis buvo nuostabaus būdo: geras, nuoširdus, visuomet būdavo su šeimininke ,kartu žaisdavo, miegodavo... Buvo keli įvykiai ,kai jis dingo. Vienas iš jų ,kai pas šeimininkę dirbo samdomas žmogus jis Pifą netyčia uždarė sklepe. Visi liūdėjo, manė jo neteko, bet kurią dieną vienas šeimos narys išgirdo sklepe kažką cypiant. Atidarė duris,o ten Pifas išlėkė pro duris ir išlaimės pradėjo šokinėti aplink šeimos narius. Visi džiaugėsi!! Bet vieną nelemtą 2006 metų Kovo 11 rytą įvyksta skausmą ir ašaras kelianti tragedija.... Šeimininkė dar miegojo ,kai į kambarį įlėkė jos tėtis ir pranešė širdį sudraskančią naujieną.. -Pifą partrenkė mašina... Keletą dienų šeimininkė verkė.. Ji nenorėjo su tuo susitaikyti.
Todėl ji ir tikėjosi iš manęs labai daug. Kai aš atsiradau, toks tylutis, gražus, mielas, šiltas šunytis, jai gimė viltis,kad galbūt aš jai pakeisiu prarastąjį Pifą. Aš augau... Išaugau iš to mielojo amžiaus. dabar mano žaidimai viską kramtyti ,lakstyti. Aš ne toks ,kaip jis. Ji tai supranta, bet vis viliasi,kad galėsiu jai jį pakeisti.. Juk visi šunys yra skirtingi. Galbūt mažą mane per daug lepino. Kas žino..