Kad nereikėtų gailėtis

Kai buvau maža, auginome šunį...Labai jį mylėjau...O vardas jo buvo Hadris. Sulaukęs 10 metų jis vis blogiau pradėjo jaustis. Ko tik nedarėme , kad jį išgelbėtume...Ir veterinaras ir vaistai, besąlygiškas dėmesys ir meilė kurios jam niekada netrūko...Visa tai nepadėjo...Vieną diena grįžus iš veterinaro ir suleidus Hadriui vaistus visa šeima nuėjome pietauti, palikę savo augintinį viena kieme.Tada manėme, kad jam reikia pailsėti, tikėjomės kad atgaus jėgas, juk būna kad veterinaras ir tegali išgelbėti šunį. Aš pavalgiusi pirmoji išlėkiau į lauką...
Priėjau prie Hadrio, o jis nebereagavo. Glosčiau jį ir šaukiau vardu...o jis gulėjo be jokios reakcijos...Tada supratau, kad netekau jo...Jis ilsisi mūsų kieme...po gražia obelim, kuri žydi kiekvieną pavasarį...O ta obelis man primena jį...Nuo to laiko kai Hadrio netekome tėvai neįsigijo naujo šuns. Aš pradėjusi gyventi atskirai nuo jų, pasiėmiau iš prieglaudos Deizę. Nuo tos dienos sau prisiekiau, kad niekada jos nepaliksiu vienos jeigu ji bent truputį pasijaustų blogai...Ji juk visada būna šalia kai man liūdna ar negera...Ji visada mane supranta ir paguodžia...Stengiuosi būti jai pačia geriausia...Ji niekada manes neteisia, neužgauna, ji tiesiog būna šalia ir mane palaiko. Ji pasikviečia mane kartu pažaisti, nes mato kai aš nuobodžiauju...o jeigu neužmiegu ji prisiglaudžia šalia manęs...
Noriu būti gera šeimininkė, kad po to nereikėtų gailėtis, kad ko nors nepadariau. Ji man labai brangi...O šuo, kad ir koks jis būtų...veislinis ar ne, jis tai jaučia ir supranta. ...Linkiu visiems, džiaugtis tuo ka turite dabar ir tai branginti, juk jie mūsų mylimiausi...Jie mūsų augintiniai, vienetiniai ir unikalūs...