Kai miršta šeimininkas

Tai buvo pernai vasarą...
Dviratukas rieda Vytauto gatve, šiandien mano fotoaparatas bus nutaikytas į 29 namą, suku į kairę.
Po klevais vaikų būrelis. Tylūs, galvos nuleistos, mergaitė kažką apžiūrinėja.
"Mašina užmušė?"- klausiu. Tyli visi. "Čia jūs jį atnešėte ar mašina nubloškė ant šaligatvio?" - "Jo šeimininkas mirė",- nežinia kuris numykė. Mergaitė, apžiūrinėjusi šuniuką, pakėlė galvą: "Jo šeimininkas prieš dvi dienas numirė. o dabar šuo numirė, dėl jo." - "Mes jį atpažinome, čia jis, tas pats. Prieš du metus jį didelis šuo buvo apdraskęs, atpažinome pagal žaizdą, tada veterinaras nemokamai jį gydė..."
Pasilenkiau. Akys nereaguoja, širdelė neplaka, pulso nejaučiu. Krūtinė šilta. Mergaitė pačiupinėja:"Dar šiltas. Bet jis mirė, nes šeimininko nebėra. nieko neėdė."
Pastebiu pro šnerves ir ties nasrais ką tik išsiliejusią balzgano skysčio balutę...
Jokių žaizdų, sumušimo nerandu. Palaukėme ir, įsitikinę, kad jis tikrai mirė, nuėjome ieškoti kastuvo...