Kaip Rikis atkeliavo pas mus.

Mes jį pasiėmėm iš draugų ir parsivežėm namo. Jam buvo keturi mėnesiai kada nutiko baisus dalykas. Išvedžiau jį į lauką, vedžiau į atokią vietą kur nevažiuoja mašinos ir kur jis galėtų pabėgioti. Paleidau nuo pavadėlio ir tuo tarpu jis pamatė katę kurią pradėjo vytis. Bėgau jam iš paskos, bet už posūkio jį pamečiau. Grįžau namo ir padariau skelbimų kuriuos iškabinau beveik ant kiekvieno stulpo. Praėjo metai kaip jo nėra, nebuvo jokio skambučio, nieko. Ryte kai reikėjo eiti į mokyklą staiga kažkas paskambino į duris. Atidariau, o už jų stovėjo kaimynė kuri rankose laikė mano Rikį. Pasiprašė į vidų, kadangi tik su viena sąlyga jį gražins. Atsisėdusi kaimynė pradėjo aiškinti, kad ji visus metus augino jį, jis kandžiojosi, draskė baldus. Tad jei nesusimokėsim tūkstantį litų ji neatiduos šuns. Paskambinau tėčiui, paaiškinau kodėl jam reikia grįžti namo. Po dešimt minučių jis grįžo. Tiesiog išplėšė Rikį iš jos rankų ir išvijo ją iš namų. Po valandos tėtis grįžo į darbą, o man liepė pasilikti namie, kad pasirūpinčiau šuniu. Rikis buvo išsekęs, nevalgęs ir baisiai smirdėjo. Išmaudžiau jį, jis pavalgė ir pamiegojo. Grįžus tėvams nuvežėm jį pas veterinarą kuris jį apžiūrėjo ir paskiepijo. Dabar Rikis vėl gyvena pas mus ir nebėga toli nuo mūsų kaip tada pabėgo.