Kaip bendrauja šunys? (II dalis)

Jojimas

Jodami vienas ant kito mes paprastai tiesiog išbandome, kuris stipresnis. Tipiška situacija: šuo joja ant kito tokios pačios lyties šuns, o šis nesipriešina. Šuo galvoja: aš esu stipresnis.

Dažnai du patinai susitikę joja vienas ant kito, mėgdžiodami lytinį aktą. Ritualiniu jojimu šuo siekia patvirtinti savo viršenybę. Tokia šunų elgsena neturi nieko bendra su seksualumu, kaip paprastai mano šunų savininkai.

Tai darydami šunys niekada neatlieka meilės preliudijų (kits kito neapuosto, neaplaižo), jiems neįvyksta erekcija, nebent dalinė. Nuolankiai sutikdamas, kad ant jo jotų, šuo pripažįsta savo žemesnį statusą.

Tačiau jis gali ir dantis parodyti, jei nesutinka nusižeminti. Toks ritualinis jojimas gali vykti ir tarp kalių ar skirtingos lyties šunų.

Kergimas

Nors kergimas ir nelabai romantiškas žodis, vartojamas apibrėžti mūsų rūšies padarų dauginimuisi. Tipiška situacija: šuo su kale stovi susirišę užpakaliais. Šuo galvoja: sunku pasijudinti tokioje padėtyje!

Šuns lytinį organą sudaro labai ilga varpa, kuri susideda iš šaknies, kūno ir galvos. Varpos galva ilga, jos priekiniame gale yra kauliukas, padedantis įkišti varpą į makštį. Įkišus varpą, makšties raumenys aplink ją susitraukia ir įvyksta vadinamasis susirakinimas, kai kalė ir patinas kiek laiko būna tarsi surakinti.

Bandymas juos atskirti gali sukelti rimtų pažeidimų (suplėšyti makštį, nulaužti varpą). Kergimo metu patinkas apsigręžia į priešingą pusę, tačiau jo varpa makštyje nesisuka. Susirakinimas trunka nuo 10 iki 30 minučių. Šunys atsiskiria varpos galvai sumažėjus iki pirminio dydžio. Kuo kalė daugiau juda, tuo sukibimas būna ilgesnis.
Kartais šunys negali kergtis dėl medicininių priežasčių (pažeistų lytinių, organų, antrozės...) arba elgsenos (nėra patirties, nepakankamas šunų prisitaikymas, neatitinka nuotaika...). Tada veterinaras gali atlikti dirbtinį apsėklinimą.

Kontaktas

Fizinis prisilietimas, papildantis ir perduodantis informaciją gentainiui. Tipiška situacija: šuo s
tovi, pastatęs ausis ir uždėjęs galvą kitam šuniui ant sprando. Šuo galvoja: aš esu stipresnis.

Šunys bendrauja liesdami kits kitą, norėdami patvirtinti savo hierarchinį statusą, nuraminti priešininką, kviesdami žaisti, prašydami atkreipti dėmesį ar meilindamiesi. Tokio bendravimo reikšmė priklauso nuo regimųjų signalų (pozos).

Susitikę du šunys ima iš tolo kits kitą vertinti, paskui labiau savimi pasitikintis prisiartina ištiesęs uodegą, pastatęs ausis ir uždeda leteną varžovui ant sprando ar pasturgalio, taip parodydamas, kad jis viršesnis.

Varžovas turi dvi galimybes: jis arba nesutinka ir atsisukęs iššiepia dantis, arba tokį elgesį supranta kaip savaime aiškų dalyką ir taip parodo savo žemesnį statusą. Tokia kūno kalba leidžia šunims įvertinti savo padėtį tarp gentainių ir išvengti nereikalingų pjautynių.

Laižymas

Laižo šuniukas, prašydamas ėsti, ir suaugęs šuo, norėdamas nuraminti savo gentainį. Tipiška situacija: 5 mėnesių atjunkomas šuniukas stovėdamas laižo ir kandžioja mamai nasrus. Šuniukas galvoja: aš alkanas, noriu pažįsti.

Nasrų laižymas paplitęs tarp laukinių šuninių šeimos žinduolių (vilkų, šakalų). Jo tikslas - sukelti atrijimo refleksą motinai grįžus į irštvą po sėkmingos medžioklės. Sukramtytas, apvirškintas, sušildytas maistas labai tinka ką tik nujunkytam jaunikliui.

Tarp naminių šunų nasrus laižo tik primityviausios veislės, pavyzdžiui, samojedai ar Sibiro haskiai. Vėliau tokia elgsena prarado pirmykštę paskirtį ir kartu su kitais signalais tapo socialiniu ritualu, tai yra bendravimo priemone.
Laižydamas gentainiui nasrus šuo tarsi sako: "Nepulk manęs, - mano ketinimai taikūs." Jis tai daro norėdamas gentainio agresai užbėgti už akių arba ją nuraminti.

Nuraminimas

Tai senas būdas, naudojamas nuraminti viršininkui ir išvengti kivirčų. Tipiška situacija: nuolankiai, pabrukęs uodegą, priglaudęs ausis, šuo prisiartina prie kito išdidžiai stovinčio šuns ir ima laižyti jam nasrus. Šuo galvoja: nusiramink, aš nieko tau nedarysiu.

Gyvenant bendrijoje, kur vyrauja hierarchinė tvarka, kiekvienas žino, kas tokią vietą užima, ir laikosi bendravimo taisyklių. Taip yra kariuomenėje, kur kiekvienam aišku, kaip reikia elgtis, kreiptis į viršininką ar pavaldinį.

Panaši tvarka būna ir šunų bendruomenėje, tik čia nėra uniformų, o reglamentą atstoja poza ir mimika. Toks elgesys ne įgimtas: šuniukas jo išmoksta bendraudamas su suaugusiais gentainiais. Tačiau ilgainiui kai kurie signalai net gali pakeisti prasmę.

Pavyzdžiui, reikalaudamas atryti maistą šuniukas kandžioja ar laižo kalei snukį, o kai užauga, prie šio ženklo prideda daugiau regimųjų ir girdimųjų signalų ir nuramina keliantį jam baimę dominuojantį gentainį.

Tokį elgesį papildo viso kūno poza, rodanti paklusimą: šuo pritupia, priglaudžia ausis, iškelia snukį, prisimerkia, nusuka žvilgsnį į šalį ir tyliai inkšdamas iš lėto artinasi prie dominuojančio gentainio. Šis nusiramina. Matydamas, kad viršininkas jį suprato, nuolankusis šuo liaujasi laižęs jam snukį.
Autorius: Alvydas Bielinis
Šaltinis eli.lt