Kaip gavau savo Orinuką

iskarto parasysiu, kad gal kai kas jau skaite panasu mano bloga, bet as ji rasiau senokai ir man nelabai patinka kaip ten aprasiau. ir manau, kad dabar sugebesiu geriau)
Su mama važiavau mašina. Kalbėjom apie mano vos už kelių dienų ateisiantį gimtadienį.
-Gal norėtum dovanų fretkos?- pasidomėjo mama (kas nežino, fretka - naminis šeškas)
-Tai gi tėtis sakė, kad fretką gal gausiu kai 3 mėnesius prižiūrėsiu žuvytę,- nustebau.
-Gal kaip nors susitarsim.
-Tai tada aišku norėčiau. Nupirkt šuniuko tikriausiai nebeįkalbėsiu...
-Tai tada važiuojam į "Banginį". Ten, kikoj, mačiau vieną fretką.
***
Atvažiavom kur reikėjo. Ten tikrai buvo šeškas. Visas baltas, pukuotas patinėlis. Aš tuo metu daug kam buvau alergiška, tai pusę valandos pažaidžiau su gyvūnėliu. Jis labai draugiškas, tik kai per daug įsižaisdavo, pradėdavo kandžiotis. Stipriai.
Alergijos nebuvo, grįžom namo.
-Kas čia taip dvokia?- Nustebo tėtis.
-Ir aš manau, kad smirda, bet Jūratė nepritaria,- sutiko mama.
-Normalus tas kvapas. Tas šeškas kastruotas. Ir koks žiurkėnas dvokia labiau,-supykau. Tikrai supykau. Negana to, kad neleidžia laikyt katės, o geriausiai šuns, tai uždraudžia ir šešką? Kai aš taip myliu gyvūnus...
-Na, aš nesutinku laikyti fretkos. Jau koks mažas šuniukas geriau.
Suklusau. Ar aš teisingai išgirdau?
-Girdėjai? Jis sutiko laikyti šuniuką,- paskelbė mama. Nors vis dar buvau susiraukusi, bet viduje netvėriau džiaugsmu.
-Tai kaip, vis dar nori laikyti?- pasidomėjo mama.
-Taip,- atsakiau, vis dar vaidindama piktą.
-Galim tada eiti ieškoti skelbimų.
Galiausiai nesusilaikiusi išsišiepiau ir nuskuodžiau prie kompo. Kol atėjo mama, jau spėjau įjungt skelbiu.lt . Suvedžiau tiesiog "šuniukai". Nes neįsivaizdavau kokios veislės noriu. Šiaip dažnai svajodavau apie vokiečių aviganį arba sibiro haskį. Bet jie tikrai nėra maži šuniukai.
-Gal reikėtų ieškoti pudelio? Jie nesišeria,- pasiūlė.
Mano močiutė turėjo juodą nykštukini pudelį Orfėjų, taigi žinojau, kad neapkirpti jie gali būti tikrai žavūs.
-Gal. O bigliai? Jų kailis trumpas,- pasiūliau.
-Jie medžiokliniai šunys. Jiems reikia daug lakstyti,- nesutiko mama.
-Aš kažkur skaičiau apie toy pudelius. Jie mažesni už Orfį, bet Lietuvoj jų beiveik nėra,-pridūrė.
-M.
Po kiek laiko, lyg filme, aptikom dekoratyvinių (toy) pudelių skelbimą. Buvo 4 šunyčiai, abrikosinės spalvos, 3 dienų, po 2000lt. Šiek tiek pasiginčijom su tėčiu dėl kainos ir paskambinusi mano mama susitarė dėl apsilankymo kitą dieną.
-Natalija (ji mamos draugė) pasakojo apie kažkokią moteriškę, kuri pardavinėja savo pačios išvestas miniatiūrines laikas.Gal nuvažiuojam?
Sutikau.
***
Kita diena.
Nuvažiavom pas tą moteriškę. Šunyčio mama visai nebuvo panaši į laiką, mažius taip pat. Bet buvo TOKS mielas, kad mama vos įkalbėjo pirma nuvažiuoti pažiūrėti pudeliukų, tvirtino, kad galėsim grįžti.
Duris atidarė kokių 60 metų moteris, nusivedė prie kalytės, kaip vėliau sužinojau Noros, guolio. Ten spurdėjo keturi padarėliai, kuriuos Irena užkėlė ant sofos. Nusprendžiau, kad mano šuo bus pudelis.
-Kurį imsi?- paklausė Irena.
-Šitą,- kiek pagalvojusi parodžiau į didžiausią ir tamsiausią patinėlį. Nors ne tiek ten jie ir skyrėsi.
-Vardą reikės duoti iš "O' raidės. Nors toks jis turės būti dokumentuose. Vadinti, aišku, galima bus bet kaip.
-Gal Oris?- pasiūlė mama.
Hm gražiai skamba.
-Gerai.
***
Šunelį galėjau pasiimt po 1,5 mėnesio. nors gana dažnai atvažiuodavau pažiūrėti jo.
Irena atidarė duris. Atbėgo nora, o paskui ją Oris. jau skyriau Orio ir Omio veidelius, jie buvo tamsesnio atspalvio nei Oskaras ir Odė, nors ir juos galėčiau atskirt. Orinukas, aišku, man atrodė daug gražesnis. nežinau ar dėl to, kad jis mano šuo, bet tikrai.
Senutė pakartojo kuo geriausiai šert, kad skiepyt ir t.t.
Orį suvyniojo į naują paklotėlį (ant jų šunyčiai atlikdavo savo reikalus), kad nesušaltų nešamas per lauką, ir davė man.
Visą kelią mašina glosčiau mažių, namie paleidau ant grindų. Oriukas bandė paeiti, bet vis slydo ant plytelių. kelias valandas žaidžiau su pūkiu. Kai ėjau miegot, mama perspėjo, kad nekelčiau ciucio ant lovos, nes jis negalės nulipt. Bet neištvėriau. Maniau tik trumpam, bet užmigau. Ryte brolis sakė, kad Oriukas inkštė stovėdamas ant lovos.
Kadangi taip jau susiklostė, kad Orio "vaikystės etapas" truko nuo pavasario vidurio iki vasaros pabaigos, tai šunelis galėjo nevaržomai lakstyti lauke, aišku po visų skiepų, tirinėti aplinką. Gal būt dėl to jis dabar labai dažnai prašosi į lauką. gal 20 kartų į dieną. Bet išleisti į kiemą (gyvenu name) nesunku, tai kodėl gi ne? Dabar mano mažius yra ir mano geriausias draugas.