Kaip sunku išeiti "ten", kai nelaikas....

Šiandien nepasakosiu apie savo pirmąsias dienas naujuose ir kartu labai savuose namuose, apie šeimininkei apkramtytą nosį, apurgztą tą nelemtą identišką dvynį, kurį šeiminikė vadina "veidrodžiu". Tiesiog papasakosiu apie savo nuostabiausią tėtį, kuris išėjo iš šito pasaulio ne savo noru...mes jo nenorėjom paleisti...
Taigi... Mano tėvelis buvo nuostabus rusų toiterjeras - Nemo... Vos 1,2 kg mažutis, smulkutis padarėlis...Rugsėjo 4d. jam suėjo 3 metukai, rugsėjo 18 d. jį atėmė ratuoti gatvių raižytojai...Praėjo 10 dienelių po mano sunkaus gimimo, aš taip ir nepamačiau, kokie mes panašūs.. Per 3 metus jis paliko apie 40 nuostabiu savo vaikučių - jų tarpe ir mane:) esu vienas iš paskutinių jo palikuonių ir suteikiau laimę tėvelio šeimininkams užpildyti netektį, tuštumą, liudesį- tapdamas "Nepaprastojo kapitono Nemo" įpėdiniu:) Nuostabu žinoti, kad per visą dinastiją tebuvo 2 vaikeliai - panašiausi į tėvelį - sesutė prieš metus ir dabar - AŠ. Tėvelis buvo labai komunikabilus šuo, kad ir kur jis keliaudavo su šeimininkais - nekeldavo jokių rūpesčių - visur prisitaikydavo. Jam nieko nereikėdavo - jis tik dalindavo savo dėmesį ir meilę- nieko už tai neprašydamas atgal. Kiekvieną rytą šeimininkus žadindavo meiliai, lyg kačiukas murkdamas ir sukdamasis aplink kaklą. Name jį pažinojo visi - "kovinis"!!!Vos išeidavo i laiptinę - iškart savo didingu balsu prasinešdavo apie savo galią:)) Moterų dėmėsio, kaip jau supratote - jam nestigo niekada:) Jį pažinojo ir mylėjo daug kas...
Nelaimė įvyko prie pat namų - staigiai tėvelis net nepagalvojęs - išvis nejudrioje gatvėje iššoko po ratais...Jo širdutė dar plakė kokias 2 minutes, kol užgeso visam laikui.. Mūsų šeimininkė gulėjo šalia jo gatvėje ir supratusi, kad tai paskutiniosios sekundės - tenorėjo vieno dalyko - kad tėvelis nejaustų skausmo ir žinotų, kad jis ne vienas ir be proto mylimas...Taip, jis ne vienas ir labai visų mylimas! Mes, visi visada jaučiam, kad jis kažkur šalia - mūsų širdutėse...Jis paliko daug po savęs - taip pat ir mane:) gal žiauriai nuskambės - bet vos gimęs merdėjau savaitę - visi galvojo, jog išeisiu - bet stebuklingai atsigavau ir ėmiau stiprėti - gal tėvelis išeidamas atidavė savo paskutines jėgas man...
Brangieji mano draugų šeimininkai, noriu jūsų paprašyti, kad brangintumėte kiekvieną su savo augintiniu praleistą akimirką, kad po to nereikėtų gailėtis: jog nenuėjot su juo šeštadienį į parką, per stipriai apibarėt,neuždėjot pavadėlio prie gatvės, nepalepinot skanumynais, nedavėt jam pakankamai savo dėmesio ir meilės, per dažnai parodėt vytelę ir t.t.
Mes išeiname tik iš savo fizinio kūno, bet liekame gyventi amžinai jūsų širdyse...