Kas gali būt geriau už šunį?

Laikas bėga.. Vega auga.. norisi grįžt vėl į tą pačią Rugpjūčio 15 dieną, kai gavau ją..Tokia mazgė buvo, nedrąsiai žiūrėdavo į akis, kai naktį 3 valandą kažkoks pūkuotukas užlipdavo ant lovos ir miegodavo kartu.. iš pradžių kai gavau ją, mano buvo šioks toks pasikeitimas.. kaip ir iššūkis, kai gavau šunį.. viskas pasikeitė, visą gyvenimo rutina, viskas kitaip.. iš pradžių jaučiausi sutrikusi priimdama tokią atsakomybę, bet po mėnesio laiko viskas puiku! pripratau prie jos, ji tapo šeimos narė, kurią visi kiti besąlygiškai myli.. neįsivaizduočiau dabarties be jos.. be jos tobulo snukučio, kurį rytais pirmą pamatau.. Būna sunkių dienų pačiai man, kaip susipykstų su tėvais, broliu, kas daugiau paguos nei Vega? Greičiausiai daugiau niekas taip nesupras. Neįsivaizduoju kas būtų jei ją prarasčiau. Graudu darosi iš nieko. Tiesiog. Kiekvienas rytinis 5:30 pasivaikščiojimas, kol dar tamsu.. ir diena pasibaigia ties vakariniu pasibėgiojimu.. Nieko nėra geriau už šunį. Tėvai kartais ir pabara, kad manęs jie dažniausiai nebemato namie. Namų darbai - mokykla - šuo. Buvau uždarus žmogus - gavau ją - viskas pasikeitė. Kartais ir pakalbu su ja, toks jausmas lyg ji supranta. Pakraipo galva ir pažiūri į akis, eh tas protingas žvilgsnis.. Bijau, labiausiai ją prarasti už viską. Myliu ją. Norėjau šiandien išdėstyti mintis. bet taip ir nesigavo. Galvoje minčių tūkstantis, o parašyt sunku.. Tokių jausmų išsakyt neįmanoma. Tiesiog reikia išsigyt šunį. Jau 2 mėn. ir 3 d. kaip ji pas mane, bet prisirišiau prie jos lyg būčiau su ja keletas metų. Myliu ją. :')