Kito tokio draugo nerasi (tesinys)

Po ilgo mėnesio Makeila (toks bus šuns vardas) jau buvo gerokai paugėjusi. Juodos nutysusios ausytės, rudo žvilgančios vietoje nenustykstančios akys, gražus trumpas snukuti su rausvu nosiuku.
Makeila buvo visa juoda, o papilvė tokia balta ant galinė letenos galėjai pamatyti širdelės formos balti kailiuko plema. Kad ir kokia nenustygstanti vietoje, viska draskanti ir drąsaus budo ji buvo pats geriausias šuo kokį tik įsivaizdavau. Tos nuostabios dienos praleistos su ja bėgo taip greitai, kad net nepastebėjau kaip atėjo vasaros atostogos ir Makeila užaugo. Vis rečiau pradėdavau su ja būti, vis turmpaiu su ja vaikščiodavau lauke ir galiausiai pradėjau ja išvis pamiršti iki vieno lemtingo vakaro. Tas vakaras atrodė nieko keistas kaip ir kiti penktadienio vakarai grįžusi kaip visada išvedžiau ją į lauką pasivaikščioti ėjom šiek tiek toleliau negu visada nes norėjau pašnekėti kuo ilgiau su Odeta. Makeila vaikščiojo kaip visada be pavadėlio ir staiga suspringo pribėgusi prie jos pamačiau keista maišelį nieko blogo neįtariau gal kokį saldainį ar koki gumos gabalėli prarijo juk ėsdavo viska kas pasitaikydavo. Po kelių dienų ji pradėjo vemti, nebebuvo tokia žaisminga, ilgiau miegodavo mažai valgydavo. Po dar kelių dienų ji išvis nesikėlė iš lovos tada jau rimtai surimau jos sveikata.