Kontrataka Pauliui (juokauju, tiesiog šioks toks pratęsimas, apie žmogaus rytšį su šuniu ir požiūrius)

Taigi, paskaičiau Pauliaus blogus, ir kažkaip patys pirštai nutarė, jog reikia parašyti ir savo nuomonę, bei pratęsti keletą jo jau pradėtų gvildenti temų :)
Taigi, haskis. Apskritai, kas tai per velnias, ir kodėl žmonės juos taip stipriai myli. Galima sakyti būtų taip, kad tai viena iš nedaugelio veislių, kuriuos žmonės augindami myli aklai. Kaip pavyzdį paimsiu Labradoro retriverį, tokį šunį, kuris savo būdo savybėmis yra gana "lengvas", gali laikyti ir žmogus nejaučiantis ypatingos meilės, prisirišimo, toks šuo yra geras, lengvai suvaldomas, ramus, na, vienu žodžiu pavadinant - naminis (Retriverininkai, tik nepagalvokit, kad apie jūsų veislę čia blogai atsiliepiu, kiek teko bendrauti, labai mieli šunys). O kas yra haskis? Haskis, tai velnias ėriuko kailyje, šioje žemėje nerasi žmogaus, kuris augintų haskį nemylėdamas jo labiau nei savęs, o daryti to tik dėl pareigos irgi neįmanoma. Nemanau, kad nemylint būtų galima susitaikyti su tokiu jo būdu, poreikiais ir savarankiškumu. Kasdien prabudus žavėtis jo grakštumu, elegancija, nusišėrusiais plaukais, kurie taip žaviai susisuka į kamuoliukus ir užsistovi kambarių kampuose, arba beslenkančiais kuokštais iš pauodegio :) Kasdien į jį žiūrėti, kaip į sau lygų ir žinoti, kad jis gi šioks toks vilkas, kad jis savarankiškas ir žiūri į tave, kaip į sau lygų gaujos narį, ir beveik kasdien jam, kaip kokiam, vyrukui be atminties kartoti, ksd esi jo vadas, o ne atvirkščiai. Sunku ir tai, jog suvoki, kad jis nėra tavo tarnas (tai juk labai paplitusi nuomonė: "šuo turi daryti tą, ką aš liepiu"), apskritai, sunku suvokti, kad jis pats priima sprendimus ir galvoja savo galva - visada. Asmeniškai mane labai žavi tai, jog haskis į savo šeimininką žiūri, kaip į partnerį, bendradarbiauja, būna kartu ir nors beveik niekada to neparodo išties negali kitaip gyventi. Jis myli, galbūt net stipriau, nei kad myli šunys, kurie tai parodo tiesiogiai, iškart.
Dabar, kalbant konkrečiai apie mane ir Smėlį. Smėlis pirmas mano šuo, kažkur girdėjau/skaičiau, o gal ir liaudis čia taip sako: "Dievas mums siunčia tik tokius išbandymus, su kuriais mes galime susitvarkyti", taigi, panašiai ir buvo, pati nesu lengvai sukalbama, turbūt todėl ir šunį pasamoningai išsirinkau baisiai stipraus būdo, su kuriuo reikia dirbti, dirbti ir dirbti (daugiau kalbu apie moralinį darbą). Haskis, patinas ir dar Alfa, kaip naujokei, sakyčiau gana sudėtinga kombinacija. Aš jį tiek keikiau, bet kažkur širdy matyt jaučiau, kad ateis diena, kai jis mane pažinos kaip nuluptą, o aš jį, kaip nuskustą :D Ir atėjo, negreit, labai negreit. Maždaug 10-12 mėnesių pas mus nebuvo stipraus ryšio, nors aplinkiniai ir sakė, kad mes visur abu kartu, kad mes kaip vienas ir kad negalim nebūt kartu, bet aš to nejaučiau. Aš jį mylėjau, kai jis dar nebuvo gimęs, galbūt todėl iškenčiau tuos vargus, kol pilnai pažinom vienas kitą. Jis buvo siaubingas šuniukas, klaikus! Neklausė, nesiklausė. Tik kažkaip, bebendraujant su juo pamačiau, kad pokalbis veiksmingiau už bausmes, rėkimus. Skamba neįtinėkinai, pakalbi, jis nuleidžia akis, atsigula šalia ir viskas aišku. Apskritai, jis nėra šuo, kuris pamatęs mane nuliūdusią puola linksminti, jis geriau pasitraukia, nelenda, "nesako" kad nori į lauką, naglai nelipa per galvą prie lango ir neinkščia (paprastai taip daro kasdien, kai tik atitraukti roletai). Kai sveikata šlubuoja, atsigula kartu (=prie lovos prisiglaudęs - ant žemės) ir palaukia. Jis jaučia ir žino ko reikia. Dabar, po viso to sunkaus mūsų "susipažinimo" (kurį prisiminus aš sakau "daugiau jokių haskių") man labai gerai su juo, mes kaip vienas, suprantam vienas kitą iš žvilgsnių, kada į lauką, kada valgyt. Sunkiai pančiojomės, bet jau kaip susipančiojom, tai susipaniojom tvirtai :) Aišku, kartais jis mane šokiruoja savo elgesiu, bet juk tai haskis :) :)