MŪSŲ AUGINTINIŲ LAIDOJIMO TRADICIJOS?: 1. Tradicijų nėra

IŠĖJĘ

Tuo keliu pro Vilniaus SOS vaikų kaimą einu dažnai. Prie kapinių, už jų tvoros, gyvūnėlius jau prieš 10 metų laidodavo. Vieną kitą kaip bemokant sukastą šviežią ar pataisytą seną kauburėlį ir šiandien matau. Ant vieno kapelio - žydi našlaitės, galvūgalyje pasodintas alyvos medelis. Anapus tvoros - nugaras atsukę žmonių paminklai.

Tolėliau – miškelis ant ozo kalvų. Palipu šlaitu aukštyn,- ten kažkas kabo. Šuniuko figūrėlė ant pušies šakos. Kalėdinėje kojinėje.
Penki kauburėliai tarp pušų. Gulsti kryžiukai, sudėlioti iš pagaliukų. Vienas kryželis stačias, kryžma surišta juodu kaspinu.Katinėlio atvaizdas. Žvakės. Dirbtinės gėlės. Šitie kapeliai, įkalus 4 kuoliukus, aptverti virvute.

Miško gilumoje, prie tako, po klevu,mažytis kauburėlis apsmaigstytas ilgais virbais - tvorelė... Pušies tošies gabalas, galbūt pats čia nukritęs, galbūt taip pažymėjo galvūgalį...

Nėra pas mus gyvūnėlių laidojimo tradicijų, neturime, jos dar tik pradeda formuotis. Tiksliau, padaro, kaip kas moka.
Šitų neišmetė į šiukšlių konteinerį. Nepametė, įkišę į šiukšlinį maišą, patvory ar miške ar nenusviedė, užrišę maiše, į Nerį (o būna, ...). Ačiū, kad gerbiate tuos, kuriuos mylėjote. Kurie jus mylėjo.
--------------------------------------------------------------
Iš praeities:
Tigrį tėvas užkasė šiauriniame sodo pakrašty, po antanine obelimi.
Dzimį užkasė po grabštaine obelimi.