Manęs... sulauks

Vaivorykštės tiltas
(legenda)

... Šioje dangaus pusėje yra vieta, vadinama Vaivorykštės Tiltu.
Kai kam nors iš mūsų labai artimas gyvulėlis miršta, jis iškeliauja prie Vaivorykštės Tilto.
Ten yra pievos ir kalneliai visiems ypatingiems mūsų draugams,
kad jie galėtų bėgioti ir žaisti kartu.
Ten yra daugybė maisto, vandens ir saulės šviesos, ir mūsų draugams ten šilta ir jauku.
Visiems gyvulėliams, kurie mirė nesveiki ir seni, sugrįžta
sveikata ir jėgos;
tie kurie buvo sužeisti ir suluošinti vėl tampa stiprūs, tokie kokius mes juos atsimenam savo svajonėse ir praėjusiuose laikuose.

Gyvulėliai yra laimingi ir patenkinti, išskyrus vieną mažą daiktelį -
jie visi ilgisi kažko labai ypatingo, kažko, kas atsiliko nuo jų.
Jie visi bėgioja ir žaidžia kartu, bet ateina diena kai vienas staiga sustoja ir pažvelgia į tolį.
Jo šviesios akys žiūri įdėmiai; jo nekantrus kūnas virpa.
Staiga jis pradeda bėgti nuo grupės, skriedamas per žalią žolę,
jo kojos neša jį vis greičiau ir greičiau.

Jūs buvote išskirti, bet kai jūs ir jūsų ypatingas draugas vėl susitinkate visiems laikams, jūs tvirtai laikotės džiaugsmingame susijungime, ir daugiau niekada nebūsite išskirti.

Laimės bučiniais lyja ant jūsų veido; jūsų rankos vėl laiko numylėtą galvą
ir jūs dar kartą žiūrite į pasitikinčias savo gyvulėlio akis, taip seniai išėjusias iš jūsų gyvenimo, bet niekada nepalikusias jūsų širdies.

Ir tada jūs pereinate Vaivorykštės Tiltu kartu...


x x x

- Taip branginau, - per skruostą - lašas šiltas,
guodžiausi nakčiai, - Draugo jau... nera.
Manęs žmogus niekad taip nepamiltų,
gelia, namai - tarsi šalta ola.

- Neverk, - kalbėjo ji, - prie vartų rojaus, -
tarsi kaktoj raukšlė, gilėjo Atjauta, -
Tiltas Vaivorykštės šalies, pievoj šėlioja
tarp tokių pat, Dievulio glostomas ranka.

Sotus, laimingas, nieko jam netrūksta.
Jaunas, gražus vėl laigo, kaip kadais.
Kas žemėj - mylimas - nejaus Ten rūsties,
tik nuo širdies grandinės jį paleisk.

Akimirka bus, stos ir atsiskirs nuo būrio,
taip ilgesingai uodega jo suvirpės,
uos orą, jausi, akys ištikimos tavo pusėn žiūri,
per vešlią žolę bėgs link Draugo juk širdies.

Sudrėks vėl tavo skruostas - išbučiavo...
Liežuvis rausvas jo - šalia lekuos.
Ištiesi ranką, glostysi: nesumelavo
jo rudos akys. Nesiskirsite jau... niekados.