Mano pirmoji ir Barnio atsiradimas.

Žinoma,visi vaikai svajoja turėti savo šunelį, tokį kuris šalia vizgintų uodegėlę ir ištikimai lauktų prie vartelių grįžtant iš mokyklos...Aišku, aš ne išimtis.Nuo 5 metukų svajojau apie šunelį,visada matydavau, kaip kiti vaikai vedasi šalia savo keturkojį, ną ir nuoširdžiai sakant, pavydėdavau baltu pavydu... Gyvenome nedideliame bute, šunelio auginti negalalėjome. Kažkur po metų persikraustėme į kaimą prie didelės sodybos,kur man pirmąkart nuvykus jau laukė staigmena- mažas juodas pukuotukas, mano pirmasis šunelis... Atsimenu savo reakcija:apsiverkiau, pradėjau drebėti ir, net bijojau prieiti...Ten buvo kalylė, kurią pavadinau Džina.Buvau labai laiminga, lepinau savo mažylę, kuri nors ir neveislinė buvo, bet vis gi,mano pirmoji!
Atėjus žiemai, kalytė turėjo atsivesti savo pirmąją šunelių vada, pirmieji šuniukai, kurių taip visi laukėme...Ryte atsikėlusi, kaip ir eilinį rytą nueiti pašerti Džinos apstulbau... Šunelė ,su savo pirmuoju šuneliu gulėjo guolyje negyvi..... Tada buvo labai sunku. Net mokyklos savaitę nelankaiu, nes nemiegodavau naktimis, visą dieną verkdavau. Tada man buvo 13 metų ir į viską reagavau baisiai. Tiesa, mano tėvai ir artimieji siūlė įsigyti kitą šuniuką, bet aš nesutikau, tiksliau, nenorėjau būti Džinai neištikima, žadėjau jai, kad niekada jos nepaliksiu.
Pradėjau atsigauti ir radau seną albumą, kuriame rinkau senbernarų nuotraukas...Jas rinkau, bene nuo pirmos klasės, tiklsiau, dievinau senbernarus.Jie man buvo šunys- dievaičiai. Kalėdų progą, po eglute radau amsintį pukuotą šunį-Barnį. Tada dar buvo toks pukuotas ir minkštas, kad tas vardas (Barnis) jam lipte prilipo.Ir dabar,man rašant šį tekstą jis sėdi šalia, savo žiemiškomis kudlomis atsirėmęs ir šildo kojas. :)

Taigi, Džinutę visada atsiminsiu, o kad dėl jos kankinčiaus visą gyvenimą, ji tikrai nenorėtų, tad tikiuosi, ji mane palaiko iš ten.... aukštai :)

Dėkuju tiems, kurie skaitė, tikiuosi patiko.