Mano šuniukas mirė- aš miriau su juo...

Aš turėjau gražų mažą šuniuką vardu Čipas. jam buvo 5 metai. Jis labai mėgdavo bėgioti ir žaisti, bet vieną dieną kai parėjau iš mokyklos ir nusprendžiau pasivaikščioti su Čipuku dėl kažkokios problemos jis nepaėjo. Pirmiausia paskambinau močiutei ir viską papasakojau, ji grįžo iš darbo ir mes nunešeme jį pas veta, vetas suleido vaistų ir pasakė jog čia nieko rimto. Bet jam nei biški nepagerėjo, praėjo 2 savaitės, o jam nei biški negerėja, jis nebeėdė, nebelakė vandens. Kita diena mama nunešė jį pas veta, kad čipui padarytu ekoskopija ir jeme rado augli... Tą dieną mama parėjo su šuniu vergdama iš veto, nes sužinojo, kad jį reikės užmigdyti. Aš begalo stipriai verkiau, mama su močiute taip pat verkė, neisivaizdavau savo gyvenimo, be Čipuko... Aš atsimenu kaip jį nusipirkom, kaip jį išsirinkau iš 3 likusių šuniukų, o dabar jis žiurėjo savo juodom akytem ir lyg prašytu pagalbos, o mes žinom, kad ryt jau jo nebeliks šiam pasauly... Nors jis mirė priš mėnesį, bet vistiek šį blogą rašau pilnom akim ašarų, nes tas šuniukas buvo ir bus pats mylimiausias ir pats geriausias mano širdyje...