Mano vienadienis džiaugsmas ♥

Tikslios datos neatsiminsiu, bet buvo žiema. Išėjau pasivaikščioti su Iksu. Ėjome ne eilinį ratą, kažkodėl norėjau daugiau pasivaikščioti. Su Iksu atėjome iki Aleksoto vienolyno. Ėjome pro šalį ir pamačiau tiesiai į mane atbėgantį dailų auksaspalvį retriverį, jis atbėgo prie Ikso, jie pasiuostė. Aš jau norėjau eiti, bet pamačiau, kad nepažystamas šunelis eina paskui. Šitaip jis atsekė iki pat namų. Tada dar ilgai gulėjo prie durų, jį pastebėjo mama. Pasižiūrėjom ar nėra antkaklio ar tatuiruotės. Nieko nebuvo. Šunelis dar ilgai gulėjo ant sniego prie lango, vis išeidavau, pažaisdavau su juo pagaliu. Atėjo vakaras, sutemo, o jis vis nėjo nuo mūsų durų. Įsileidome jį į koridorių. Mano mamai labai patinka auksiukai, o šitas buvo labai gražus. Mama pasakė, kad jeigu neatsiras šeimininkai, mes pasiliksime šunelį. Aš labai apsidžiaugiau. Jis pernakvojo pas mus. Mes niekaip nesugalvojome kaip ieškoti šeimininkų. Tada sugalvojome įdėti skelbimą į radiją. Ir kaip manot? Už 10 min, po to kai per radiją paskelbė, mamai paskambino kažkokia moteriškė, pasakė, kad tai jos šuo, pasakė, kad nosis rausva, ir ant kojos šašiukas. Radome tą šašiuką, susitarėme atiduoti šunį. Vakare atvažiavo ta moteris, ją pamatęs šuo labai apsidžiaugė, ta moteris pasakė, kad jo vardas Ukas ir jam 13 metų. Sužinojome, kad Ukas gyvena visai netoli mūsų, o pabėgo jis atsidaręs kiemo vartelius. Moteris labai džiaugėsi, džiaugėsi ir Ukas, mes taip pat džizugėmės, kad atsirado šeimininkai, nors buvo liūdna su juo atsisveikinti. Kartais dar matau Uką, kartais kai paprašo šeimininkė pavedžioju. Toks buvo mano vienadienis džiaugsmas.