Marlis ir aš

Ištrauka iš knygos "Marlis ir aš" ;)
_________________________________________________

27 skyrius “Didžioji pieva”

...Radau Marlį, be sąmonės gulintį ant neštuvų, kurie buvo pastatyti ant žemės. Prie jo dilbio buvo prikabinta lašelinė. Atsiklaupiau ant grindų prie jo ir perbraukiau pirštais per jo kailį taip, kaip jis mėgo. Paglosčiau Marliui nugarą. Pakilnojau abi nulėpusias jo ausis - tos ausys kėlė jam tiek daug vargo visą gyvenimą, o jų gydymas mums atsiėjo tiek, kad būtų pakakę sumokėti išpirką už kokį nors pagrobtą karalių - mėgindamas pajusti jų svorį. Patempiau jo lūpą ir pažiūrėjau į jo niekam tikusius, nudilusius dantis. Kilstelėjau jo priekinę leteną ir palaikiau delne. Tuomet pasilenkiau ir priglaudžiau kaktą prie jo. Taip sėdėjau labai ilgai, lyg būčiau mėginęs telegrafuoti jam žinutę kiaurai per dvi kaukoles siųsdamas mintis iš savo smegenų į jo. Tiesiog norėjau, kad Marlis kai ką suprastų.
- Juk žinai, ką dažnai kartodavome, kalbėdami apie tave? - šnibždėjau. - Kad tu tikra rakštis subinėj. Netikėk. Nė sekundės nedrįsk tuo patikėti, Marli.
Jis turėjo tai žinoti. Tai ir dar šį tą. Buvo dar kai kas, ko niekada jam nesakiau, ko niekas jam nesakė. Norėjau, kad jis tai išgirstų prieš iškeliaudamas.
- Marli, - tariau aš. - Tu nuostabus šuo.

Veterinarė laukė manęs prie registratūros.
- Aš pasiruošęs, - vos išspaudžiau žodžius.
Mano balsas lūžinėjo ir tai mane nustebino, nes maniau, kad jau prieš kelis mėnesius pasiruošiau šiai akimirkai. Žinojau, kai jei ištarsiu dar bent žodį, pratrūksiu, todėl tik linktelėjau ir pasirašiau leidimą jį užmigdyti bei kitus popierius, kuriuos ji man davė. Kai dokumentai buvo sutvarkyti, nusekiau paskui ją į kabinetą, kur vis dar be sąmonės gulėjo Marlis. Aš vėl atsiklaupiau prie jo, rankomis apkabinau jo galvą, kol ji paruošė švirkštą ir įbedė jį į kateterį.
- Jums viskas gerai? - paklausė ji.
Aš linktelėjau, ir ji sustūmė švirkšto turinį į kateterį. Marlio žandikaulis lengvai suvirpėjo. Veterinarė paklausė jo širdies ir pasakė, kad jos plakimas sulėtėjo, tačiau nesustojo. Jis buvo didelis šuo. Ji pritraukė antrą švirkštą ir vėl suleido. Po minutėlės vėl paklausė Marlio širdies ir tarė:
- Jo nebėra.
Gydytoja paliko mane vieną su juo. Aš švelniai kilstelėjau jo akies voką. Ji buvo teisi: Marlio nebebuvo.