Mažoji Čiputė..

Noriu, kad sugrįžtų Čipa - mieliausi šunytė.. Jau praėjo 2 metai kai jos nebėra, bet vistiek noriu, noriu kad grįžtų.. Noriu...
Kodėl būtent mano Čiputę partrenkė tas prakeiktas daktaras... Mūsų šeimos daktarėlis.. (šlikštynė, o ne daktaras).. Nekenčiu tos dienos, nuo kurios Čipulės nebėra šalia.. Taip, turiu Liką, ji taip pat nuostabi, mieliausia šunytė ir aš ją laaaabai myliu, bet vistiek tas ilgesys niekur nepradingo.. Pasiilgau.. Pasiilgau Čipos... Mano mažylė nemirė iš karto, ji kankinosi.. Jai buvo sutrenkti vidiniai organai, ji kraujavo viduje.. Vėliau, deja turėjome užmigdyti..
Su ta neviltimi Čipulė žiūrėjo į mane.. Taip,.. ji žiūrėjo.. Paskutinis bučkis ir viskas.. Daugiau niekada nebepamatysiu tos vizginančios uodegytės, to mielo snukučio, tų rudų akyčių, šlapios nosytės.. Nebepaglostysiu to švelnaus, rudo kailiuko.. Niekada nebepavedžiosiu po tą didelę pievą, niekada, niekas neatsilieps į tą nuostabų vardą - Čipa. Taip, aš nebešauksiu jos.. Čipos..
Dėl visko aš asilė, paskutinė durnė kaltinu save, jeigu nebūčiau paleidusi jos vienos lakstyti nieko.. visiškai nieko nebūtų atsitikę.. niekooo... Bet laiko atgal neatsuksi.. Ji negrįš.. Po tos dienos piešiau niūrius, tamsius piešinius, netikėjau, kad galima mylėti gyvūną.. Bet dabar vėl viskas gerai.. Aš ir vėl myliu.. Myliu mielą, šiltą, baltą kailiuką, gražų, ilgą snukutį.. Myliu šuniuką !!! Liką.. Bet Čiputės aš pasiilgau, labai pasiilgau.. Niekada jos neužmiršiu.. NIEKADA.. Pažadu..